Stotyje

Nežinojau, ką daryti. Nusipirkau spurgą iš moteriškės, kuri atrodė jas daugiau valgo pati, nei pardavinėja, ir ėjau ratais aplink stotį. Pyp pyp... pyp pyp... Telefono signalas. Tai Urtė ketvirtą kartą šiandien parašė SMS žinutę. Žinoma! Kokia aš kvaila – valkiojuosi stoty, graužiuosi iš nevilties, kai turiu telefoną. Pradėjau garsiai juoktis:
- Cha! Kokia aš kvaila! Na ir kvaila…
Netoliese stovėjo valkata. Net jis į mane kreivai vėpsojo. Turbūt atrodžiau išties juokingai. Bet jis man buvo nė motais, juk aš išgelbėta! Paskambinau Vestai. Ji atsiliepė kiek užkimusi.
- Labas. Turiu bėdą. Aš stotyje. Autobuso vairuotojas sakė, kad čia Livingstonas, bet juk čia Tampa… – kiek užsikirsdama papasakojau.
- Nelabai supratau, ką aš turiu daryti?..
- Kaip tai ką? Tiesiog ištrauk mane iš šitos skylės. Man baisu, nežinau, kaip pas tave nuvykti. Čia pilna valkatų, jie į mane spokso, – sušnibždėjau, – be to, man vos neįkando šuo!
Tai tiesa. Benamis šunytis nešvarios baltos spalvos kailiu ant manęs lojo. Aš jam numečiau savo spurgą ir pabėgau.
- Jau supratau! Tu nuvažiavai į antrąjį Livingstoną, kuris vadinamas Tampa, nes šiame mikrorajone yra žymusis Tampos turgus. Iš tiesų tai antrasis Livingstonas. O aš gyvenu pirmajame Livingstone!

Ir prigalvok tu man tokių vingrybių. Du Livingstonai! Sunku nesusipainioti. O juk gyvenu šiame mieste beveik penkiolika metų...
- Saule, gal tu pabūk ten dar kokį pusvalanduką. Aš kuo skubiau atvažiuosiu, ir susitiksime. Tik neprapulk – lauk manęs aštuntoje stotyje!
Užsimaukšlinau ausines ir lėtai pėdinau į sutartą vietą. Tampa – tikras neramumų rajonas. Pro mane praėjo keista mergina. Atrodė vulgariai – trumpas džinsinis sijonas, storokoms kojoms netinkančios nailoninės pėdkelnės, aptempta palaidinė... Merginai duočiau aštuoniolika metų, bet ją sendino pabrėžtinai ryškus makiažas. Atsigręžiau. Ji pamatė, kad ją apžiūrinėju ir sušuko:
- Ko čia spoksai?!
Aš akimirksniu nusisukau, dar girdėjau, kaip ji užkalbino netoliese stovintį vaikiną, laikantį žurnalą rankoje. Prisiminiau, kad klasės auklėtoja pasakojo, kaip elgtis tokiuose mikrorajonuose. Su niekuo nesikalbėti, nežiūrėti į akis, neatkreipti dėmesio. Žodžiu būti pilka mase. Taip pat saugoti pinigus – susidėti juos vienodom sumom į atskiras kišenes, rankinę, piniginę. Nusprendžiau taip ir padaryti. Žinoma, kad neatkreipčiau dėmesio, nuėjau į viešąjį tualetą susitvarkyti. Pagal nuorodą nuėjau prie stoties išvietės. Ten buvo dvi tualeto kabinos – vyrų ir moterų. Žmonių nebuvo. Įžengiau į kabiną, ir man į veidą tvokstelėjo ne koks kvapelis. Duris užkabinau kabliuku. Norėjau kuo greičiau sprukti iš čia, todėl apgraibomis „knisau“ rankinę, susiradau piniginę ir, ištraukusi pinigus, kuriuos davė mama, susigrūdau į kišenę. „Viskas atsargumo dėlei“, – pamaniau. Turbūt išvietės smarvė paveikė mane, kad įsidėjau visus pinigus į kišenę. Staiga išgirdau stiprų trūktelėjimą. Be žado stovėjau priešais susivėlusią moteriškę. Jos paltas buvo purvinas. Mane tikrai labai išgąsdino, jaučiau, kaip krūtinėj kažkas nerimsta. Mano širdis šoko kankaną.

Ir štai aš atsiradau aštuntoje stotelėje. Sėdėjau ant suoliuko su tamsiaplauke gražuole. Vesta išties graži. Ji visada sako, kad jos žalios akys, bet aš, žvelgdama į Vestos akis, matau tik teliūskuojančius melsvus ežerus. Žinoma, tuose ežeruose vanduo žydi, – pamenu, juokaudavo ji, kai aš primindavau jai apie akis.

Draugė manęs klausinėjo, kodėl aš tokiu baimingu žvilgsniu su ja pasisveikinau.
- Taip... Aš buvau tualete, persidėjau pinigus iš rankinės į kišenę, jei ją pavogtų. Na žinai, neramus rajonas, auklėtoja primokė, – apsilaižiau lūpas ir pasitaisiau plaukus. Prieš Vestą aš atrodau tik vidutinybė. Mano pelės spalvos pusilgiai plaukai nublanksta prieš jos nuostabius ilgus plaukus... – tada nepažįstamoji girta moteriškė praplėšė kabinos duris. Kas man beliko – tik bėgti ir rėkti neatsigręžiant! Ta bobelė dar lyg manęs atsiprašė. Įsivaizduoji? Įsiveržė kaip Pilypas iš kanapių ir dar „Atsiprašau“!
- Ak, Saule, neimk į galvą... Važiuojam namo, viskas bus gerai.
- Nebus! Visai nebus gerai! „Tūlike“ palikau savo „Tempting Bags“ firmos rankinę! Ją man parvežė teta iš Londono! Čia tokios daugiau niekas neturi, o ir aš daugiau tokios negausiu... – patempiau lūpą.
Vesta stengėsi mane nuraminti, liepė nekalbėti kaip parduotuvių maniakei. Jai beveik pavyko užglaistyti mano liūdesį ekologiškomis sultimis, kurių kaip nujausdama turėjo kuprinėlėje. Nors aš paprastai valgau daug saldumynų, bet mėgstu ir sveiką maistą. Mamai kelintą kartą liepiu pirkti juodą ruginę duoną, o ji vis užsimiršta ir perka baltą plikytą duoną (Fu!).
- Baik, Saule, kokių citrinų prisivalgei? Kiek pažįstu tave, tau nebūdinga būti surūgusiai. Džiaukis, kad rankinėj nebuvo svarbių daiktų, – tarė Vesta, kai aš siūliau eiti atgal į išvietę pažiūrėti, gal rankinė yra ten pat.
- Taip... Tik tuščia piniginė ir užkandžiai... – prisiminiau.
Tačiau aš zirziau, todėl mes nuėjome patikrinti. Be abejo „Tempting bags“ firmos rankinės ten nebuvo nė kvapo. Važiavome 13 numerio autobusu į Pirmąjį Tikrąjį Livingstoną...