Virš pilkasluoksnių kasdienybės miestų
vidurnaktis ir fosforo tabletė.
Jai pataikauji, jos meldi, kad šviestų
virš pilkasluoksnių kasdienybės miestų,
ir vis nesupranti, jog iš esmės tu
sergi liga metaforom kalbėti.
Virš pilkasluoksnių kasdienybės miestų
vidurnaktis ir fosforo tabletė.
Ji tau skirta. Vienintelė iš vaistų.
Negydanti, bet galinti pražysti.
Nebesvarbu: kas, kiek ir ko suleistų –
ji tau skirta – vienintelė iš vaistų.
Jos nenukaldins tūkstančiai Hefaistų.
Vidurnaktis. Kai nieko nepažįsti,
ji tau skirta – vienintelė iš vaistų.
Negydanti, bet galinti pražysti.
Kai kulkos švilpaus, švirkštai švokš, tu
nusišypsosi, tyliai užsimerkęs,
virš aprasotų rytmetinių bokštų.
Kai kulkos švilpaus, švirkštai švokš, tu
kvatosiesi. Tavęs jau nepriblokštų
jokia mirtis gyvybės – amžiaus vergės.
Kai kulkos švilpaus, švirkštai švokš, tu
nusišypsosi. Tyliai. Užsimerkęs.