Jeigu toks netikėtas, nelauktas Jono pasirodymas būtų atsiradęs kitur, pagaliau, kad ir čia, Pastogės departamente, bet ne tokiu laiku, užklupus mus beklausiančius slapto blakės įrašo, tai toks įvykis praslystų nepaisomas. Pastebiamiau mūsų gyvenime nebūtų keitęsi. Gi šį kartą, sukėlęs sąmyšį, netikėtas svečias pritraukė dėmesį ir gal todėl niekas jo nepašaukėme Jonuku, o kaip susitarę  -„ponaiti Jonai“, bet dažniau - „ponas Jonai“. Atrodė, kad akys neregėjo, protas nesuprato, kad savo amžiumi jis nepriėjo iki pradžios mokyklos. Kaimo vaikelis. Įdėk į rankas botagą ir jis jau tipiškas piemuo. Apranga irgi savotiškas lakmuso lapelis – ne iš dvarų ar rūmų šis Jonas eina į gyvenimą. Ir didžiausias jo užgyventas  turtas yra čigoniška laisvė ir kortos. Net ir prie stalo, pašydamas ar dėliodamas jas, lošė ne „Kvailį“, o...  „Durnių“. Sunkiausias darbas ponui Jonui buvo surinkti nuo stalo pažertas kortas atgal į kaladę ir įsidėti kišenėje.
      - O aš maniau, kad pakortuosime iki valiai. Jeigu reikėtų, galėčiau ir močiutę pakviesti. Ji kortomis lošia neblogiau už mane, - niūroku, prietemos atspalvio balsu pasakė Jonas. Imlus jo protas jau pradėjo suvokti, kad ant atrodytų tuščio stalo yra neregėtas - negirdėtas jam daiktukas. Ir visas pono Jono dėmesys prilipo prie  spalvomis suspingsėjusios blakės.    
    - Kokia gražuolė! - atsiduso nustebimu.
     - Girdėjote, ponai. Štai kaip tikras krikštytojas atlieka krikštą. Pats jis bažnyčia ir pats krikšto vanduo.- Ir Jonui:-  Ačiū, pone. Aš priimu tavo krikštą, - pasakė blakė, bet suprasti, ar taip juokauja, ar sako teisybę, nebuvo įmanoma. Mums pasirodė, beje, kad ir ponas Jonas ištarė Gražuolės vardą kaip tikras Jonas Krikštytojas... Ė, ko tik nepasitaiko žmonių gyvenimuose! Ne visuomet net supranti,  kas reikalinga, o be ko galima apsieiti. Tačiau svarbiausiu Jono pasirodyme laikytinas kitas dalykas būtent - labai gerai suvokėme, ką reišia posakis, kad, esą, atsarga gėdos nedaro. Ir ypatingai tokiame mūsų gyvenime, kuris dar vis tvinsta, o bangavimas darosi stipresnis. Ir svarbu, kad tai buvo pasakyta, neatidėliojant ir laukiant geresnės  progos.
     - Atsitiko, ponai, daugiau, negu  matome ir patiriame. - pasakė Gražuolė: - Jono Krikštytojo netikėtas pasirodymas tik parodo, kad nesame saugūs. Taip, ponai. Apie jus, Vidini ir vežėjau, irgi buvau geresnės nuomonės, negu iš tikrųjų verti. Nemanykite, kad bijausi dėl savo gyvybės. Oi, ne! Manau, pajutote, kokios brangenybės slypi manyje. Bet įrašas, kurio dalį girdėjote, jis neturi didesnės vertės. Demonstruoju ne tai, kas svarbiausia. Blakė, bet ne kvailė
      - Jau ne blakė. Tu jau esi Gražuolė. O jeigu kartais taip pavadiname, tai todėl, kad užsimirštame. Neįpratę dar.
      - Aš žinau, kaip atrodo blakės. Aš jų irgi nekenčiu... O čia-. Ji moka spingsėti, būti spalvota. Tai tikra graaažuolė.  Ji turbūt moka ir cigaretę uždegti,– nekeitė savo gražaus matym  Jonas ir paklausė:- O ką reikia daryti, kad ją pakrikštyčiau?
     - Betgi,  ponas Jonai, - žiojausi žodžiui.
     - Sėsk, Jonai. Šios dienos darbą jau padarei. Sėsk, - ryžtingiau už kitus reikalus tvarkė Gražuolė. Supratome, kad išgirsime nutraukto įrašo tęsinį.
Vėl susikaupimas, vėl tyla, vėl įdomu.

JO EKSCELENCIJA:
    - Senatvė. Kai stukteli per septyniasdešimt, niekaip jos neužtušuosi - nei pudromis, nei plastikos operacijomis, nei tarnų parašytais pranešimais. Ji tokia pati prezidentūroje kaip ir kitur. O laikas pernelyg greitas. Ne gėda prašyti: sustok, valandėle! Sustok, nes  tu tokia graži..  Ir, regis, ji būtų stabtelėjusi, jeigu ne Mindaugas su savo prisikėlimu.
IEŽELIS:
     - Padariau, ką privalėjau padaryti. Ir kaip draugas, ir kaip prezidento patarėjas. Beje, kažkodėl mini tik poną Laurinkų. Galėtumei ir gynybos ministrą ..
JO EKSCELENCIJA:
     - Liną? Linkevičių?
IEŽELIS:
     - O kodėl -ne? Nes jeigu yra taip, kaip pasakojama, tai Mindaugo prisikėlimo liudininkais tapo jauni ir ginkluoti žmonės. Kur jie dabar? Reikia manyti, kad jie ten, kur ir karalius Mindaugas.
JO EKSCELENCIJA::
     - Įpilk, bičiuli. Ir sau, ir man. Vis tik dieviškas gėrimas viski. Vienas kitas lašelis ir daraisi  judresnis. Bet kalbėk. Mindaugo prisikėlimo reikalas iš prezidentūros žmonių, regis, tau labiausiai parūpęs. Ką  gi, ačiū. Tai pats slidžiausias reikalas, kurį man tenka spręsti. Nepalyginamai slidesnis negu, sakysim, atgaline data įpiršti Lietuvai dar vieną prezidentą...  
IEŽELIS:      
     Ir priversti Lietuvėlę turtingus ponus padaryti dar turtingesniais. Tačiau dabar siūlau nesukti iš kelio dėl takelio.    
JO EKSCELENCIJA:
     - Ką siūlai? Konkrečiai.
IEŽELIS:
     Tai ne protingiausias siūlymas, kuriuos esi iš manęs gavęs. Tačiau prisilaikant ypatingo atsargumo, manau, jog reikėtų surasti tokį žmogų, kuriuo patikėtum kaip pats savimi. Ir įpareigoti kuo skubiau surinkti patikimą medžiagą, nepaliekančią jokių abejonių dėl karaliaus Mindaugo prisikėlimo. Laikas dar laukia, tiksliau - jis dar lūkuriuoja, visuomenės sąmonę teužpildydamas nuogirdomis, spėlionėmis, abejonėmis, tikėjimu ir netikėjimu, o valdžių vyrai baiminasi savo sprendimais nepasirodyti kvailiais. Žodžių, įvykis dar bręsta. Iki jo galutinio apsireiškimo, iki jo oficialaus iškėlimo viešumon dar, manyčiau, šiek tiek laiko yra. Bet labai svarbu, kad bet kuri kita instancija neužbėgtų už akių prezidentūrai.. Arba teksią pripažinti, kad stebuklas įvyko, arba paneigti: esą, galvose nesąmonių  turime daugiau negu proto. Būtent dėl tokių galvų šis stebuklas ir atsiradęs Lietuvoje. Taigi liaukimės, piliečiai, gyventi nesąmonėmis.
JO EKSCELENCIJA:
     Tačiau visi tokie pareiškimai tik tuomet, kai rankose ne žvirblis, o  briedis.
IEŽELIS:
     - Briedis šiuo atveju patikima medžiaga, nenuginčijami įrodymai. Manau, kad į medžioklę tokio briedžio išėję daug kas - ir Algirdas  Brazauskas, ir Arūnas Paulauskas. Manau, kad Vytautas Landsbergis taip pat. Ir daug kas. Bet medžioklė ši tokia, kad bent kokia  viešuma gali sužlugdyti patį medžioklį. Arba visos kortos jo rankose, arba jis politinis numirėlis...
JO EKSCELENCIJA:
     - Todėl ir kalbi apie  slaptumą.
IEŽELIS:  
     - Apie ypatingą slaptumą.
JO EKSCELENCIJA:
     - Bet kuomet tiek daug medžiotojų medžioja tą patį briedį, tai net ypatingiausias slaptumas neįmanomas.
IEŽELIS:      
    - Viskas Dievo valioje. Būčiau bent kiek jaunesnis, pats pasisiūlyčiau. Dabar  tokiom darbui, gerbiamasis prezidente, jau netinkamas. Reikalingas veiklesnis žmogus. Kas jis? Deja, bent šiuo  momentu negaliu pasakyti.
     - Viskas, ponai. Ačiū. Aš irgi pavargstu, - pasakė Gražuolė.
(Iš \"Kryžiokų vasaros\")