Aloyzas Rankelė buvo direktorius. Buvimas direktoriumi buvo persmelkęs jo būtį. Nežinia, kiek jis išmanė savo darbą, – tokiais mažmožiais Aloyzas tiesiog nesidomėjo – jis buvo direktorius. Ir to buvo gana.
Kas rytą su džiaugsmu ir meile jis įžengdavo į savo kabinetą. Tarsi į šventovę. Paglostydavo stalą, įsakydavo atnešti kavos ir laukdavo ateinant valytojos. Mat jai Aloyzas negailėjo išmintingų pastebėjimų dėl darbo kokybės. Kitais biuro darbuotojais Aloyzas mažai domėjosi – nebent tie šmėkščiotų kur nors netoliese... Tada reikėdavo pakelti antakius arba nutaisyti rūstų veidą. Arba pabarti.
Pabarti Aloyzui patikdavo. Ypač moteris ar jaunus vyrukus. Nežinia, kas Aloyzui patikdavo labiau: pats pabarimas ar galimybė pamokyti pasitelkiant pagalbon taisyklingo plytų dėliojimo doktriną.
– Kur iš karto ant pamato dedasi, va ten, broleli, oho... svarbu, kad sudėtos būtų tiesiai... ir tavo darbe taip – jei jau pirma eilė kreiva...
Pikti liežuviai plakė, – tačiau... Negi Aloyzas į tai gilinosi?.. Sklido kalbos apie atjungtą telefoną, nes per dažnai skambinęs į Mėnulį... Sklido kalbos, kad kiekvieno pavaldinio stalčiuje guli knyga „Kaip dirbti su Aloyzu“... Tačiau tai buvo vis kreivos plytos ant teisingo gyvenimo pamato.
Atgulęs pas drūtąją žmoną patalan, kas vakarą Aloyzas pasakojo, koks „yra vargas didžiųjų“ – ugdyti šio pasaulio mažuosius...
– Gerai, kad laikas geras tam, žmon... Geras tam laikas...