Pragręžęs vyzdį spindulys
Gelmėj į pabaisą pavirsta,
Kaip samanų tyloje vėjo šlamesys
Baisingu išsigimėliu prisirpsta.

Pasaulio vaizdinį, kuris
Registrų lygiais keičiasi ir mainos.
Kūrėją didį gelmėje turiu,
Kurs naktį juodą perkeičia į žvainą.

Atodūsiu užspringęs kūnas -
Netekęs viso labo penkių gramų -
Matyt, gelmė penkiuose gramuos tūno -
O kiek ji pramanų primano...

Išties didingas statinys:
Gelmė - beribė ir be jokio plano,
O štai ir išskirtinis sakinys -
Joje ir Viešpats apsigyvena...

Galbūt, gyveno, bet ar tai svarbu? -
Kūrėjui antausį mirtingas skelia:
Koks didingumas jo darbų,
Tad kas sutramdys tokią galią?

Beribio geismo kvaitulys
Pats galią savo keičia, tramdo.
Užraukęs geismą tampi gyvulys,
Kurs vien prie lovio sotį randa...

Be alkio dvasioje - skurdu.
Kaltė ir atgaila vien reikšmės.
Vien tenkint poreikius aktualu:
Minčių, darbų slapčiausios tėkmės.

Tie šventraščiai ir jų šviesa -
Jie galią į ribas įstato.
Šioj žemėj aš esu tiesa,
Vien mano žingsniai - pasaulio matas.

Kultūros smogas ligi debesų,
Ar dar aukščiau, turbūt, pakilęs?
Kur Kitas?-tai ne tiek svarbu -
Svarbu, jog aš Kitu sušvitęs.

Verkšlenti nėra ko - juk iš tiesų -
Man laisvė mano laisvėje gyventi,
Juk sykį aš čia gyvenu
Ir kam gi taip save stekenti?

Ydinga klausti: kas esu? -
Neapibrėžta gelmė, pagimdžiusi pasaulį:
Tarp gyvasties ir mano esaties -
Praraja, kurią užpildyti kuo nors - apgaulė.

Apgaulė pats aš sau esu.
Pasaulis su mano norais nesutampa:
Tad įkyriai žvalgaus už debesų -
Čia ankšta, save jau įvariau į kampą...

Tikrovės stygius - mano kryžius:
Jo sankirtoj - viltis žvaigždė:
Troškulį malšinti pasiryžęs
Iki rimties, iki apatiškos duobės...

Viltis palieka kryžiuj -
Į duobę - be vilties:
Prikeltas būsiu - jis juk prisikėlęs -
Jis - nusikaltęs be kaltės...

O Jude, koks baisus likimas? -
Kai dievas kalba lūpomis angies...
Pasaulis aklas ir užkimęs:
Jam pranešei, kad tai tiesa išties..

O Tomai, tarsi iš nuošalės ištaręs
Tai, kas skaudžiai dvasioje kirbėjo:
„Aš esu - (o trečią mintyse sau taręs -
ne daiktas ir ne vėjas,
o baisinga tuštuma,
kurią savimi Jėzus išmatavęs)        
Iš šešių ženklų......  

Juodam danguje
Kibernetinis angelas tupi
Ant radijo teleskopo antenos.
Saulės baterijų upės
Ir nesibaigiančios temos:
-„Iš kur atsirado vyšnios kauliukas?“

Visata suspausta į tašką
Erdvėlaikis kažkur paspruko,
Į kvantus kažkas pasaulį ištaškęs...
Niekur kybo kibernetinis angelas
Ir iš vakuumo ūko materiją suka,
Ir klausia savęs:
-:Iš kur atsirado vyšnios kauliukas?“

-Iš kur atsirado garstyčios grūdas?-
Į akį mikroskopo save įbrukęs,
Kibernetinis angelas sraigtą suka,
Išdidindamas grūdo vaizdą,
Elektroną veja įdūkęs
Ir klausia savęs:
-:Iš kur atsirado vyšnios kauliukas?“

Kibernetinis angelas
Kauliuku vyšnios užspringo
Ir susigėdo baisingai,
Iš kibernetinio tinklapio spruko
Į amžiną dangų žemėje,
Į vieno mimo krabutę,
Padalijo pasaulį žaismingai:
Pusę - sau, o kitą - broliui velniukui,
Bet visgi:
-„Iš kur atsirado vyšnios kauliukas...“