* * *
kaip gera,
kai nebeturi norų,
troškimų,
esi laisvas,
kaip tas debesėlis,
ant kurio nori sėdėti
nuleidęs kojas.
gera, kai esi laisvas,
net nuo iliuzijos,
gera, kai nieko nežinai,
gera būti pakelės smilga,
rugpjūčio lietumi,
pats jau būdamas
lapkričiu,
gera, kai išaušta rytas,
nesvarbu koks, tik rytas,
kai glamonėja
ilgi vakaro šešėliai,
kai krinta auksas klevų,
kai žengi per ražienas,
per gruodą basomis,
tik nuo savęs slepi,
jog kiekvienas žingsnis
artina prie nežinios;
gera, kai turi kam nors
rašyti laišką ir sulaukti
nuoširdaus atsakymo.
gera būti,
gera nieko nežinoti...
o kai aplanko sapnas...
gera...