aš netikiu jų žvilgsniais
kaip metai netiki manim
tik žiūri sau į batus
ir toks vienišas kaip žmogus
tas tiltas kuris kranto nepasiekia
jo delnas kiauras ir akys merkias
kad nematytų upės tos pačios
kad neišplautų jo tuštumos
tobulai gražios
paukščiais krentančios