Saulė leidžiasi. Nusileido. Pakils dar. Rytoj. Mes tikim tuo. Mes žinom. O jei nežinotume? Jei visos pražydusios gėlės, jei visos sužibusios žvaigždės, tikėjusios pasauliu, nebepabustų? Kas tada? Kai galvoji, kad pasaulis vienas didelis vikšras ir jis po Tavo kojom. Jauties valdovas to kas ištiesų Tave lyg riešuto kevalą sutraiško.Pasimeti, kiekviena laiminga sekundė įkvepia pasitikėjimo kuri velniai rautų reikėtų sunaikinti. Kai galiausiai pasijautęs ryškiausia žvaigžde ir gražiausia gėle. Viena rytą nepabundi. Kodėl? Nes gyvenimas Tave lyg vikšrą sumindo.