Pabusti norėčiau
kaip rytas rasotas,
atvert savo gėlą
kaip lapkritis verkia,
paliktas toks nuogas,
užspeistas dar gruodo
ir gruodis per slenkstį
įkibęs lyg erkė.

Išeiti norėčiau
kaip žaibas tik mirksnį,
sušvitęs padangėj,
į žemę įsminga,
bet lemta man būti
klajūnu paklysti
kelių raizgalynėj,
bekelėj įnoringoj.



Brydės nepaliksiu
prasmių labirinte,
bet pėdos ir siela
dar trokšta aistringai
į debesį baltą,
kur vėjai užgimsta,
pakilt ir pažvelgt,
apsvaigt ir nurimti.

Taip klevas nurimsta
prieš rūsčią padangę,
lemtis lig graudžios
nuogumos jį išrengia...