vėl atrandu
beviltiškai tolstantį veidą –
Stikso upėj paklydusią valtį
horizonte skendinčią tėviškę
su saulėtekių sambrėškiais
ir šerkšnotų žvaigždžių kuždesiais

atleisk sakau
galbūt per vėlai atrandu
gal reikėjo mums susižvelgti
tiesiant ranką Ievai į obuolį
ar lemtingon kelionėn pakilus Orfėjui
kai žaidėme prie vienos upės
aš – aukštupyje tu – žemupyje

kasdien dabar
artėjanti esi ir tolstanti
džiuginanti guodžianti klajojanti
ugnelė prie susitaikymo laužo
ar nuodėmės gaisro
atverta it knyga ing wiecznasti
kur vorai verpia
varpinėse vaivorykštes

atrandu vėl
tavo skruostus krūtis akiduobes
išgirstu nekaltą blakstienų plazdėjimą
pajuntu šiltą alsavimo bangą
artėji nelyg Gorgonos žvilgsnio strėlė –
nelūžtanti negęstanti neaprašoma