Į mano rankas pasitaikė sulamdytas popiergalis. Dingteklėjo mintis, kad gal reikia  įspausti į knygą- segtuvą, te ji, Šventoji, perskaitys, bet tekstas nedidelis ir dar neišblukęs. Apžergiau akiniais nosį ir nesunkiai skaičiau:

          Kuo tapsite,
          Kuo būsit, Keturios eilutės,
          Kurias kasdien - iki mirties! -
          Žadu rašyti,
          Prie žodžio žodį
          Glaust žadu
          Kaip mūrininkas plytas,
          Dedantis į sieną -
          Jo darbas vyriškai sunkus
          Ir mūzų ten nebūna.

     Ehė,pagalvojau, kur taikytasi - glausti žodžius, kaip mūrininkas plytą prie plytos. Tiesa,  eilučių nedaug, tik keturios. Mūrininkas su keturiomis plytomis jas peršoktų kaip kalnų ožys, net nesuvokęs, jog tai irgi reiškia kažkokį statinio fragmentą. Bet tekstas lapelyje atrodė sąžiningas- jaučiau, žinojau, kad mano poetinės spėkos besparenės, daryti didesnius darbus  negeba. Glumino pažadas rašyti iki mirties. Vadinasi, rašymas it svajonė, it kelias į tikslą.    Šypteliu sau, panosėje pamurmėdamas, kad su keturiomis eilutėmis į Parnasą pas Apoloną ir  mūzų deives neįsiprašysi. Bet po minutės jau suvokiu, esa, dėk grūdą prie grūdo - pripilsi aruodą. Iš lapelio nesužinau, prieš kiek metų atsirado žadėjimas rašyti kasdien tas eilutes, bet aišku, kad jeigu kasdien po tiek, būčiau sudėjęs nemenką tomą. Pasidarė linksma. Skaitau toliau:

             - Tik keturios?
             Labai mažai...
             Tik keturios
                         perdien
                                eilutės! -
             Girdžiu Parnaso pašaipą.
             Bet, - o dievai!
              Tai tik erdvė…
              Kai aukštą frazę surenku į ją,
              Jaučiu - svaigina tartum vynas -
              Kad ir šita:            
              Nėra tuštybės žodyje,
              Jei žodį taria vyras.
            
     Lengvai siela paglostau paskutinių dviejų eilučių frazę. Ne taip jau blogai, galvoju. Jeigu panašiai sektųsi kasdien rašant ketureilius, galbūt haiku gerbėjai  persimestų į ketureilų daržą, mastau sau ir nuotaika dar pagerėja.
            Ir viskas.
            Lai frazė ši man bus pradžia -
           Akmuo kertinis Keturių Eilučių,-
    
     baigiu skaitymą seno, jau pageltusio popiergalio tekstą ir išgirstu Vidinį:
     -Taigi, galėjo būti taip, bet, deja. O pažado būta kilnus ir savalaikio. Dar iki lazdos jis. Net iš ankstesnių laikų, negu karieta. - Ir atsidusęs, beveik skaudžiai ir beveik už mane: - Daug ką prarijo nelemtoji  amneziją, bet gerai nors, kad trupinėlį po trupinėlio susigražinam atgal. Net pažadą kasdien būti kartu su keturiomis eilutėms.
     - Kas žadėta turi būt ištęsėta, bet man taip neatsitiko.
     - Bet gal tai parengė tavo dvasią infiltracijai, poezijos injekcijoms, kaip sakai- transformacijai.. Supranti apie ką aš? Regis, nieko ypatingo nedariau, kad mano eilėraščiai transformuotųsi į tavo atmintį. Pakanka panorėti, kad tavęs  neapleistų ir taip atsitika.
      Tylėjau, nes ką gi sakyti, kuomet toks reiškinys ir gerai, ir blogai. Bet šis tylėjimas buvo reikalingesis  negu pati sparnučiausia frazė. Mačiau, kaip Vidinis pakėlė ant rankų knygą-segtuvą, mūdvuejų Šventąją::
      - Šventoji, - paprašė,- paskaityk, Pranucui iš 1993 metų.Tą, kurį laikėme, „atsiradus gerai progai“. Manykime, kad ji dabar atsirado.
     - Apie menkus mąstymus? - pasiteiravo.
     - Taip, taip, apie  juos.
    Ir Šventoji ne skaitė, o deklamavo:

                          Tegu išlieka mano mąstymai menki
                      Prie knygos, kai patirt norėjau,
                      Iš kur atėjęs tu, Žmogau, ir kur eini?
                      Aš ne Dievu,
                      Aš tavimi tikėjau.
                      Kol vienąkart skausmu pražilusi galva
                      Užkniubo baltą knygos lapą -
                      Žmogaus, kuriuo tikėjau, jau nėra -
                      Ji savo rankom užkasiau į kapą.
                      Bet darbas nebaigtas
                      Ir netgi nežinau
                      Kaip ji garbingai man užbaigti:
                      Užversti kapą akmeniu ir dingti sau?
                      Ar kryžių pamaldžai galugalvy įsmeigti?

                      Tai šitokis esu -
                      Tarp kryžiaus ir akmens kol kas -
                      Ten abejonių dvasios kliedi
                      Dairausi To, kuris paimtų širdį ir rankas
                      Kuris priverstų juo tikėti
                      Ir perskaitau tą sakinį, kur; ”Pradžioje                            
                      Dievas sutvėrė dangų, žemę”
                      O Dieve, negi tu buvai? Dabar yra?
                      Ir iš tavęs gyvybę semia
                      Mano labai pavargusi širdis?
                      O gal apgaulė vėl piktoji
                      Be gailesčio klastingai žiūri į akis
                      Ar, Dieve, man tu nemeluoji?
                                                         (1993.01.03)

    - Manai, kad čia mano?- paklausiau
    - Ar iš balso neatpažįsti, dzieduli, -nepatiko Šventajai.
    - Nepyk. Ir balsas jau iš ano amžiaus.
    - Ir tik tiek? Negi daugiau nieko negali pasakyti?- neatsiliko Vidinis. Ir beveik piktai: - Tai tavo, drauguži, tavo. Ar ne laikas tą žmogų atkasti ir pamastyti, ar taip elgdamasis pats savęs neapkasei kaip Žmogaus? Ir dar: nemanyk, kad prie poezijos galėčiau kišti nagus, redaguoti ar kaip. Geriau pagalvok, ar nepribrendo laikas atsiminti daugiau. Ne tik Radijo karietos juk būta. Oi, ne tik!…                                  
    - Net ir esė?Taip?                                              
    Vidinis pakėlė galvą, žvilgtelėjo į akis ir paėmęs knygą - segtuvą:
    - Eime, Šventoji. Te dziedulis pailsi. Su esė ar be jos, su arkangelu Mykolu ar jo pasiuntiniu. Pasirinkimas nemenkas. Tegu…