Ak! – Užsimiršti, užsimiršti!
Nuteisti prigimtį, ne viltį
Ir nematyti tų akių,
Kurias myliu ir netenku.

Net vėjas sūkuriu stipriu
Manos krūtinės negesina,
Ir aš geriu, geriu, geriu
Stipresnį žavesį už vyną.

Bet nepamiršęs kas esu,
Tik vyno taurę rankoj spaudžiu.
Dabar žinau, kad iš tiesų
Krūtinėj stipriai širdį maudžia.

Atversiu jau duris plačiai –
Neliko vietos man šioj puotoj.–
Įkaušę juk visi svečiai,
O aš negirtas, aš – kuprotas!

Nutįs šešėlis per laukus
Per pilnatį labai ryškus.
Paskui kartos visi legendą,
Kad senas kuprius lobį randa
Ir slepia jį kape – po plyta,
Nors visa tai – prasimanyta...