Alkoholikė Pelenė ir Princas palaidūnas
Po to, kai Pelenė ištekėjo už tobulojo princo, daug kas pasikeitė. Žinoma mergina turėjo kalnus aukso, kasdien galėjo vilkėti vis kitą suknelę, o pokyliai jau tapo kasdienybe. Vakarais, kai vyras būdavo išvykęs į medžioklę, o tarnai jau miegodavo, Pelenė patyliukais nucipendavo laiptais į antrąjį rūmų aukštą, tyliai pravėrusi valgomojo duris, ji nužingsniuodavo prie baro ir įsipildavo šlakelį, veikiau stiklinę gardaus viskio. Pirmąkart, kai pelenė čia atvyko ir kai Princas jai aprodinėjo rūmus, nuvedęs ją prie baro tarė:
– Čia sustatyti geriausi šios šalies gėrimai. Kiekvieną vakarą tarnai mums pateiks po taurę saldaus vyno tiesiai iš mūsų vyninės, esančios už keleto kilometrų nuo čia.
Žinoma tada pelenė net negalvojo eit šio baro link. Ją labiau domino fortepijonas, knygų lentyna, parkas bei arklidės. Tačiau dabar, kai Pelenę vis dažniau aplanko nuobodulys ir kai jai vis dažniau norisi nusimesti tas nuobodžias sukneles, apsivilkti patogius rūbus, susirišti plaukus ir nusivalyti makiažą, lankymaisi prie baro darėsi vis dažnesni.
_
Kiekvieną vakarą Princas išeidavo į miestą. Jo kaip būsimo Karaliaus pareiga buvo pažinoti gyventojus, žinoti jų poreikius, be to tai būdavo puiki išeitis atsikratyti namuose tvyrančio rutinos jausmo, slegiančio pečius. Žinoma kaip tikrai žavus Princas jis sulaukdavo merginų dėmesio, kiekviena kardavosi jam ant kaklo. Atrodė nusižudytų jos dėl vieno Jo prisilietimo. Jos troško princo. Ne Jo pinigų, ne namo, o Jo pačio.
O kartais ir pats Princas norėdavo pasitrinti su kokia mergužėle už aludės. Juk kiekvienam reikia kaip nors atsipalaiduoti.
Žinoma tik po vedybų su Pelene Jis nenorėjo pagalvoti apie nieką daugiau, tik apie Ją. Tą nuostabiąją gražuolę Pelenę, tačiau laikui bėgant Princui vis labiau norėjosi nekaltų nuotykių.
__
Princas ir Pelenė turėjo savo paslapčių. Apie jas nežinojo niekas. Tačiau kai tik Jie būdavo kartu viešumoje, viskas pasikeisdavo. Pelenė tapdavo lipšni ir tyra, o Princas – kilniaširdis ir doras. Taip jau keletą metų Princas ir Pelenė vienas kitą apgaudinėjo. Niekas nebūtų nieko sužinojęs, jei vieną vakarą Pelenė gerokai išgėrus nebūtų sugalvojusi išeiti pasivaikščioti į mišką ir jei Princas nebūtų sugalvojęs iškeisti medžioklės į naują nuotykį miške. Žinoma Pelenė pamatė Juos. Ir, žinoma, Princas suprato, kiek daug išgėrusi Pelenė. Ir tada kiekvienam iš jų buvo akivaizdu. Princas suprato, iš kur tas viskio kvapas kiekvieną rytą tvyrantis kambary jam į jį įžengus. O pelenė susimąstė (kiek jei leido viskio kiekis jos kraujyje), kodėl kiekvieną naktį jos vyras kažkur dingdavo.
_
Kitą vakarą Pelenė susirinko savo daiktus (paslėpė keletą viskio butelių krepšio gilumoje) ir grįžo pas savo pamotę.