susisuka sienos į pirštą
gatvės įniršta paskęsta
kanaluos radijo bangų
kuriais keliauja moterys
su cigaretėmis netekusios
vaikų tarytum bevardžiai
pirštai žiedo – muzika
susisupa tyliu garsu į
mažą valtį nešančią
raudas ir košmarus
kuriuos išliejau vakar
į lietų į odą atgal
grąžinau nes gestų kalba
išpasakota istorija jau
pamiršta pokario mieste
belieka užsiplikyti kavos
kavinuko įsčiose priimti
iš vandens gimusius vaikus
ir mąstyti apie tai jog
ramybė tyliai išaušta iš kūno
tik lauko malūnai
liudija susukę ratus
išpūtę vėją iš sparnų

kasdien nubyra man po
vieną plunksną temsta
šviesos daros sandaru
suskaičiavusi metų laikus
lange tavęs neįžiūriu