Blakės patarimas

Senokai buvau skaičiavęs, bet šį kartą reikėjo bent apytikriai suvokti, kokiu laiku kažkur prie Merkio įvyko Mindaugo prisikėlimas. Aktualūs buvo ir kiti reikalai. Vaizduotę aitrino keturių muškietininkų vardų sutapimas su mano keturių anūkų vardais. Tačiau šį sutapimą nesunku priskirti atsitiktinumui, o štai Mindaugo prisikėlimas iš mirusių gniaužė kvapą ir galima buvo garantuoti, kad tokie dalykai ne šiaip sau. Ir vis dėlto, kada tai galėję būti?
       - Vidini, sakyk, kokie tavo santykiai su Lietuvos istorija?
       - Tavęs Šventoji kviečia. Neužsimiršk. Žadėjai ant rankų nešioti, o suradęs suolą jau negali nuo jo atsikelti. Niekur nedings, kaip stalas, kaip istorija, kaip...
       - Turbūt vėl su blake pykstasi. Etažere nepasidalija.
       - Ne, tai ne etažerės dalybų reikalai. Eik. Pažadėjau, kad ateisi.
       - Žinoma. Bet gal žinai kokiais metais karalius Mindaugas mirė?
       - Mirė? Ne, jis nemirė, vežėjau. Nemirė. Bet tu manęs to neklausk. Jis žuvo. Mano galva, tai ne tas pats, kaip dalgiu kerta giltinė ir kaip jos darbą kirsdami durklu atlieka Treniota ir Daumantas. Bet sakau, iš kur man žinoti? Eik pas Šventąją, nuramink, arba pasiimki su savimi. Negi sunku panešioti knygą?
       - Maniau čia, sode, ateis ramybė, bet ji ,matyt, tik kape. Nors kažin? Kaip suvokiu, Mindaugui ir ten jos nebuvo. Atsikelti po tiek, po daugiau negu septynių amžių!? Nagi neišneša galva. Kas pasakys kam to reikia? Tai bent mįslė! Girdėjai kaip jis? Esą, ėjau pas Dievą ir prašiau: leisk, Valdove, bent metelius kitus pabūti vėl žemėje. Netgi ne karaliumi, o  žmogumi tarp žmonių.
        Vidinis patylėjo ir prašydamas, kad greičiau nueičiau pas Šventąją, norėjo, kad taip atsitiktų, tačiau ir šiai kalbai nebuvo abejingas.
       - Klausau tavęs ir, žinai, kad ir aš pradedu bijotis blakių, - pasakė ir akimis rodydamas kampą su etažere: - Šventoji įsitikinusi, kad varno atneštoji čiulpia iš knygos tekstus. Bet eik ir pats išgirsk. Manau, kad džiaugsmo nedaug. Eik! - pyktelėjo Vidinis ir nutrepsėjo  laiptais žemyn, ištrūkdamas į sodą iš departamento tvankos.
       Pastarieji įvykai  it mostelėjus burtininko lazdele sekė vienas paskui kitą. Regis, buvau rimtai apsisprendęs, kad gana švaistytis savimi, bėgti šen ten ir niekur nesuspėti.  Atrodė, kad nieko mielesnio jau negali būti, kaip po pietų saulės atokaitoje ar užuovėjoje snūstelėti menką valandėlę ir suspėti pakeliauti  senosios karietos „Dženės“ keliais. Džiaugiausi, kad tokiomis mano kelionėmis apsiėmė rūpintis arkangelas Mykolas, siuntęs šią žinią per savo pasiuntinį. Tačiau atsitiko taip, kad tomis dienomis net popietiniams snūstelėjimams neužteko laiko. Galima spėti, kad sunoko mano daliai skirtas laikas, kuomet savyje jis sukaupia visų pragyventų metų derlių ir - dėkoja ar nedėkoja - bet sąžiningai parodo, kaip ir su kuo buvo suvalgyta tiek duonos ir druskos.
       - Kas atsitiko, Šventoji? Suprantu, kad pyktelėjus, - dar nepriėjęs  klausiau .
       - Pasiilgau Astės.
       - Aš taip pat. Betgi Dievas žino, kur dabar ji su karieta...
       - Dar žino ir varnas. Noriu paprašyti, kad jis mane  ten nuneštų.
       - Šventoji, kaip čia taip? Ar su blake nesutari? Betgi etažerėje turi savo lentyną. Argi neužtenka?
       - Ji mane čiulpia per atstumą. Ji iš manęs  iščiulpia įdomiausius raštus. Tai nusikaltimas, tai ... Net nežinau, kaip tai pavadinti.
       Žvilgtelėjau į blakę, esančią kitoje etažerės lentynoje, ir tikrai - ji buvo labiau papampusi.
       - Aš nesislepiu. Aš jau jums sakiau, kad sąžiningai darau savo darbą, - atsiliepė ji, matyt, sugavusį mano žvilgsnį. - Ir netiesa, kad čiulpiu informaciją. Šventoji, o meluoja! Knyga - segtuvas ir tik. Nei vienos raidės nepersikėliau pas save. Aš nečiulpiu  jos informacijos, aš kopijuoju.
      - Negi manai, kad tai padoru?
      - Mūsų aplinkoje toks žodis neegzistuoja? Kita vertus, jokių kitų darbų nemoku. Va, ir Šventoji  jus ir Vidinį ragina, kad sutraškintume mane. Žinau, kad taip meiliai ant rankų, kaip Šventosios manęs nenešiosite, bet labai abejoju, ar išdrįsite traškinti. Tiek daug informacijos, o  mane sutraiškius, kas  beliktų? Tik neskanus blakės kvapas. Jeigu dar atviriau – mūsų padermės blakės visais laikais labai brangios. Į bet kokią šalį parodyk, už blakes labai brangiai moka.  Būna, kai auksas pigesnis už blakę. Aš tiesiog siūlau keisti savo požiūrį į blakę. Juolab asmeniškai į mane. Galiu  garantuoti, kad ateis lakas, kai  Astės karietoje manęs ateis ieškoti. O gal jau ieško. Ir kol nesuras, paieška nesibaigs.
      - O Dievuli! Manai, kad tavęs ateisieškoti Pastogės departamente!
      - Ateis. Ir taip pat siūlys didelius pinigus, kad tokią išpampusią mane pasiimtų į valstybės saugumo struktūras.
      - Ir paims?
      - Tik iš kvailio gali paimti, o iš protingo žmogaus, manau, kad ne. Beje, nesakau, kad jiems nerūpi knyga - segtuvas, kitaip - Šventoji, bet aš jiems esu žymiai reikalingesnė. Žymiai!  
      - Kai išsiurbsi mane iki paskutinio lapo, net ir tokia nebūsiu reikalinga, - atsiliepė Šventoji, o aš irgi pagalvojau, kad blakė per minutę - kitą pasakė tai, ko nepaisyti negalima. Bet ir vėl: kas daryti, kad ir avis sveika, ir vilkas sotus? Nelabai paisiau apie mano ir Vidinio santykius su jomis: svarbiau buvo, kad bent kiek geresni santykiai atsirastų tarp Šventosios ir blakės.
       - Betgi tu ryžtingai drąsi. Ir gali būti, kad mūsų toks susirinkimas į pastogės departamentą kažką reiškia Dievo sumanymams? Bet, deja, jo keliai nežinomi. Pagyvensim-  matysim.
      - Ponas,  vežėjau, įtariu, kad esate nekvailas, o apsimestinis kvailumas tėra tik savotiška maskuotė. Suvokite, prašau, kad esu labai atvira, labai pažeidžiama. Būtų smagu, jeigu vadintumėte vardu. Blakės iš tikrųjų ir lieka jomis, bet turėdamos vardus atrodo šauniai, kaip, sakysime, Štirlicas kino juostoje „ Aštuoniolika pavasario akimirkų“. Pagalvokite, ir kuo greičiau, tuo geriau. Visiems.  Net užrašams „Teisybės visi bijosi“...  
      - Man verkti, dzieduli, norisi, - išgirdau Šventąją....
      - Paėmiau į rankas, bet žodžiai į burna atėjo negreitai. Teisingiau, jie neatėjo, tik labai norėjosi, kad ateitų ir būtų visiems reikalingi.
       - Gerai, su Šventąja apie tai būtinai pagalvosime. Ir taip, kaip prašei - kuo greičiau. Neliūdėk. Tai irgi labai svarbu...
(iš „Kryžiokų vasaros“)
Pelėda