iš ten iš saulėtų miškų ir tolių
kurie užmaršties migloj neskęsta
čia paslaptis atsiveria akimirkai skaistuolei
čia debesų kalnai tylioj tėkmėj subręsta
ir kyla iš upės vingio į tolį melsvą

ten kur pradžia tyla mane paliečia
pušų spindėjimu  ant aukšto upės kranto
o tas spindėjimas per laiko tėkmę šviečia
ir kviečia grįžt į pradžią kuri subrendo
drebulių lapeliuos be vėjo virpančiuos

į tėkmę nuo aukšto kranto pušys žengia
slaptingi blyksniai užutekio gelmėje virpa
baltoji lelija iš paslapčių atbrenda
į mane baltu ilgesiu prisirpus
kviesdama slėpiny tylos paklysti

prie mano veido žiedlapiais priglunda
pripildo gyvastį geluonimi aistros
lieknu liemeniu  apvijus gundo
ilgesiu glamonės dar nepatirtos
ar pančius ar sparnus man dovanos

apglėbęs žiedą lūpomis myluoju
grimzdamas į gelmę paslapties
kužda ji skink nelauk rytojaus
kol esu  žiedas kerintis būties
nedvejoki skink lemtis neteis

nekilo rankos slėpingo žiedo skinti
nors degė gyvastis vos tramdoma aistra
žiedas be paslapties gelmės greit vysta
tampa žodžiais ne pradžios pradžia
čia dabar bežade kūne virpančia

begimstąs žodis atodūsyje stringa
nudilgo lūpas žiedlapių šalna
paslaptis juk visad įnoringa
dar glaustos lelija balta
aš be nuodėmės nors ir kalta

*

tačiau nuskyniau baltąją leliją
parnešęs įmerkiau į vazą krištolinę
pažinti geismas plėtėsi apvijo
vien nerimą jutau ir praradimą begalinį

kaip tos pušelės nuo aukšto skardžio
kaip savižudės krito į tylią tėkmę
matyt tėkmėje dangų naują jos išvydo
kad senojo atsižadėjo ir paniekino

nebuvo gaila žiedo subrandinto
ir smėlyje paskendusių pušelių
geidžiau vien žiedo paslaptį įminti
šiame betono stiklo labirinte

nuvyto žiedas pagaliau visai sunyko
pradingo nuotekų drumstoje kloakoj
už žiedo baltojo kurti bedugnė tyko
kurioje žvelgia bejausmės niekio akys

jau nežinau ar saulė ar neonas dega
labirinte klaidžioja daiktai šešėliais virtę
ekrane balta lelija dar skiautę sega
ir manyje ji akimis bejausmio niekio sirpsta

*

štai kūnas mano alsuojantis gyvybe
aš ne kamėja sardonikso liepsningo
aš ne fajansas šaltas ir negyvas molis
aš mirksniui čia dabar jausmų  palaimos sodas
į nebūtį benyrantis belaikis mirksnis
kuždėjo žiedlapiais man lelija baltoji
aš ne ta apie kurią tu ir vėl galvoji
aš čia dabar kitur manęs nebūna
jei neregys klausa mane paimki
jei kurčias ragauk kaip duoną
jei skonio nejunti kvėpuoki manimi
jei ir to nesugebi lytėki savimi
tik aš prašau žodžiu tu nežudyki