išėjai nutirpo kojos stalo
laipteliais bėga aukštai
vagonai sąstatai kupė
čia niekas neprivėmė tik
prigulė pelė ir susapnavo
kad tavo vienas pirštas
užsikrėtė miegu nes visa
mėnuo ką pasako dalijasi
iš trisdešimt dienų čia
niekas nesilankė - ant durų
užrašyta - neik šiukštu -
tu nuėjai - nubėgo šiurpas
nugaros slanksteliais tarytum
traukinys atsiiria bemiegės
tarsi grotos tavo galvai
tavo sielai atsiranda vaistas
pavadintas tūkstančių vardų
bevardės rankos sako tiesą
be taškų be nuorūkų
nesibaigia savaitės

vėl lenda
tavo mintys po traukinio bėgiais
pavargo gelbėt protą vis klausia
ar plaki ar kalba tavo tavo
burnos ar akys tavo žvelgia
į neišartą lauką iš atsakymo tyla
nekyla rankos vėl
užbaigt save