Žmogus kiekvienas žemėj vis kitoks,
Vis skirtingas, lig šiol neatskleistas pasaulis.
Jis dovanas – sielos turtus – savy ilgai nešios,
Kol vieną kartą dosniai pažers saujom.

Kiekvieno meilė vis kita, kitaip liepsnoja,
Kada vienintelę mylėti amžiais žada,
Kiekvieną vis kitaip aušra dienon vilioja,
Kitaip į žygdarbius ir savo kelią veda.

Svajonių lopšyje mes gimstam išsūpuoti,
Palaiminti gyventi po sava žvaigžde,
Pažinti laimę, jos siekti ir svajoti,
Kaip gera bus save išvyst anūkų akyse.

Žmogus kiekvienas gimsta toks gražus,
Skaistus, kaip žiedas vos pražydusios lelijos,
Kuriam, atrodo, šypsos net dangus,
Tiktai gyvenimas – jau primestas lošimas.

Metų ruletėje laimėjimų taip maža,
Džiaugiesi, kad vis sukiesi, dar neiškritai,
Godžiai renki kiekvieną džiaugsmo lašą,
Kada draugus tik mintyse ir sapnuose matai.

Tokio paties gyvenimo, lemties nebūna,
Kiekvienas rašome skirtingą knygą,
Gerai, jei ji šviesi, vaiski, plati lyg jūra
Ir, vartant puslapius, žmogaus gerumas kyla.

Atskleiski knygą, net ir pilką, ploną,
Gal viduje jos raidės auksu  spindi,
Ir nė vienos nepeik, nesviesk į šoną,
Nes gražūs mes, kad esame skirtingi.



2009-07-07