apmiršta stiklinėj vanduo
užsičiaupus pasrūva kraujo lašai
pro akis kolonas pro stiklo

išplėštos gaidos bemoliai
užakę diezai iš kėkšto gerklės –
kiek akys užmato – vien drobės

išbalintom klostėm išsipuošę lavonai
kryžium sukritę duobėn
apšviečia saulė remarko kareivį

apšviečia mano sugeltas akis