Stasiukas netiki savo ausimis.
– Ką jis čia vapa? Ar jau visai protą pragėrė? – bet arklį tučtuojau sustabdė. Žiūri, kas bus toliau. – Negi iš tikrųjų virsdamas išsimušė akį?
Girininkas su Musteikiu išlipo iš ratų. Ant vežimo dugno šienas, šiaudai, sulamdyta gūnia. Pasišviesdami degtukais naršo po tą kratinį, kažko ieško.
– Kada pamatei, kad nebėra? – klausia Musteikis, grabinėdamas šieną.
– Prieš nugriūnant dar buvo.  Tikrai žinau, – tvirtina girininkas.
– Tada reikia ieškot. Turi būt čia, ratuose, jei per drabynas ant vieškelio neiškrito. Tada tai jau po visam.
Vyrai dar ilgai kapstė šieną ir šiaudus, kol pritrūko degtukų. Bandė čiupinėti tamsoje, kol pagaliau girininkas linksmai sušuko:
– Radau, rupūžę!
– Aš taip ir sakiau, kad turi čia būti, – lengviau atsikvėpė ir Musteikis. – Dabar kišk kaip giliau, kad vėl nepasimestų.
Stasiukas jau visai nieko nebesupranta. Pamatė, rado, pasidėjo... Ir dar ką – akį.
Kol parvažiavo, jau ir vidurnaktis. Tik arklį iškinkė ir pagirdė, o vežimas su visais pirkiniais taip ir liko stovėti kieme. Rytoj sutvarkys. Dabar reikia skubėt atsigult, kad dar valandą, kitą tektų pamiegoti iki ryto.
Anksti rytą, dar prieš pusryčius, Stasiukas jau kieme. Tvarkosi. Reikia padaryt tai, kas vakar buvo nepadaryta. Pirkinius sukrovė ant prieklėčio, išgraibstęs šieną ir šiaudus iškratė tvarte, grįždamas pasiėmė iš skiedryno šluotražį, atkėlęs drabynas ir sėdynę pašlavė ant vežimo dugno likusias šiukšles. Panešėjęs toliau nuo šulinio gerai išpurtė gūnią. Kažkas sublizgėjo. Stasiukas pasilenkęs pažiūrėjo atidžiau ir net atšoko. Ant tako – akis. Tikra, su skaidriu baltymu žmogaus akis. Tokį rimtą, aštrų, priekaištaujantį žvilgsnį nukreipusi tiesiai į Stasiuką. Žiūri nemirksėdama lyg sakytų: „Kur tu čia mane nubloškei? Ar negali padėti į vietą?“.
Stasiukui net karšta. Metęs gūnią ant žemės, jis skuta į pirkią.
– Dėde, eik, pažiūrėk, kas ten darosi? – daugiau mojuoja rankomis, nei kalba jis, – ten ant tako...
Musteikis nieko neklausinėja. Jis mato, kad Stasiukas išėjęs iš veido ir skubiai eina pro duris. Kai atėjo iki tako, akis tuo pačiu žvilgsniu žvelgė ir į Musteikį.
– Tai štai kur ta jo akis, – nusispjovė Musteikis, – o dar sako, kad rado. Įdomu, ką jis ten vakar įsidėjo?
Pakėlęs akį nuo žemės jis atsinešė ją į pirkią.
– Ko dabar išsigandai? – atsisuko jis į Stasiuką, – juk tai girininko akis, kurią jis vakar griūdamas pametė. Ką? Ar iki šiol nežinojai, kad jo viena akis stiklinė?
Stasiukas negali atsigauti. Jam ir dabar koktu matyti girininko akį Musteikio rankose. Jis traukiasi į šalį, nori kaip nors greičiau išeiti pro duris, bet duryse jau ir pats girininkas.
– Skubinausi, kol dar neiškraustėt vežimo, – nė nepasisveikinęs sako jis. – Sakau, gal geriau pažiūrėjus, prie dienos šviesos...
– Taigi vakar radai, ko dar nori? – šaiposi iš girininko Musteikis, bet girininkui ne juokai galvoje.
– Patamsyje užgriebiau, pasirodė, kad tai akis, o ten – paprasčiausias akmenukas.
– Nuo tavęs, Adomai, didelės magaryčios priklauso Stasiukui. Jis rado. Še, pasiimk, – atkišo Musteikis jam akį. – O dabar sėskis, išgersim po stiklinę alaus prieš pusrytį. Atsipagiriosim...