Aš tave sutikau
Savo kelio dainoj
Prie negęstančio laužo širdies,
Aš tave sutikau
Nevilties aimanoj,
Kurios niekas daugiau negirdės.

Tu sėdėjai gražiai
Ir dangaus dar prašei,
Nors lašo nesudrumsto žodžio,
Tu sėdėjai gražiai
Ir raukšles vis rašei
Ant ražienų išblyškusių gruodžiu.

Bet metai praeina
Ir žodžiai negrįžta
Prie išdegintos laužu širdies,
Bet metai praeina
Nusineš ir šią dainą
Ir jos niekas daugiau negirdės.

Tu sėdėsi ilgai,
Kol sutems vakarai,
Kur laikas pailsęs sustoja,
Tu sėdėsi ilgai,
O dangaus žiburiai
Kris lig aušros tau po kojom.