Ką darom, a?
Lig atsirandant blakei, Vidinio klausimas - Ką darome, a? - buvo įgrįsęs ir net atrodė įžūliu. Kai jį išgirdau paskutinį kartą, tai:
-Ė, Vidini! Iki gyvo kaulo įsibodo tai girdėti. Akivaizdu, bedarėme, o saujoje liko niekis. Nulis. Ar reikia bandyti dar kartą daryti, kuomet net ilgų metų darbas kaip dūmelis leidžiamas pro kaminą. Atrodė, kad po mėnesio, kito paimsime į rankas knygą, o pats žinai, ką paimame. Vietoje knygos - špyga.
Taip tą kartą su Vidiniu kalbėjome apie ruošiamą spaudai knygą, kurią sąlyginai vadinome “Teisybės visi bijosi”. Tekstų susikaupė nemenkas pluoštas, bet neprisimenu, kad kuris iš mudviejų būtume vadinę knyga. Ir jis, ir aš paprastai vadinome užrašais, o tituliniame aplanko lape buvo parašyta:
TEISYBĖS VISI BIJOSI
(Užrašai su poezija ir vaidinimais)
Neatsimename, kad dėl to buvę ginčų. Tačiau kartą pats sau nelauktai pareiškiau:
- Viskas, Vidini. Perskaityk juos paskutinį kartą. Užrašai, kokie jie dabar, jie nereikalingi.
- Kas atsitiko? - paklausė, bet jis žinojo, kas atsitiko, o po akimirkos beveik abejingai: - Jeigu geresnės išeities nėra, te bus kaip įsakyta. Gerai, kad dar leidi juos paskutinį kartą perskaityti.
- Skaityk, Vidini. Aš irgi stengsiuosi juos perskaityti, kad neatsitiktų kaip su "Džene". Buvo ir lyg žemėje nusmego. Net atmintyje neišliko.
Vidinis neprašė paaiškinti, kodėl toks mano sprendimas, bet jautė, kad apsilenkti su šia lemtimi jau neįmanoma. Užrašai ne be mano ambicijų jau anksčiau pradėjo nykti ir neatrodė, kad dar įmanoma, juos surinkus, sudėti į knygą.
Prakalbus apie “TEISYBĖS VISI BIJOSI” lemtį, užgriuvo natūralus noras teisintis.
- Baik priekaištaut, Vidini. Gerai žinai, kad ne savo valią vykdžiau.
- Argi tai priekaištai? Sakau, kaip yra, o kad kažką reikia daryti, irgi aišku. Todėl ir klausiu, ką darysime toliau? Negi graušime iš nuoskaudos pirštus ir lauksime užuojautos?
- Užuojautos? Kieno užuojautos laukti? Ar bent žinai, kas ji yra?- po užrukusios tylos pasakiau, tačiau šituose keliuose žodžiuose nuoširdumo tilpo daugiau. Net nepažvelgiau jo pusėn, tačiau mačiau jį it ant drobės nutapytą paveikslą, kuris išlaikytas daug metų, bet, deja, nepasirūpinant reikalinga priežiūra. Matėsi, kad kūrinio dažai blunka, susigeria į miglą, portreto raiška nyksta ir man atrodė, kad paveikslas labiau išreiškia žmogaus nuovargį, negu patį žmogų. „O gal tai ne Vidinis, o aš, - sudvejojau,- gal čia save tokį pavargusį, išnykstantį matau?" Ir tai nestebino - buvau pasiruošęs priimti kaip savo atvaizdą ir, liūdnokai šyptelėjęs, užmerkti akis, kad nesivarginčiau tokiu savęs matymu. Tačiau Vidinio balsas sklido iš tos pusės liudydamas, kad tas paveikslas labiau priklauso jam. Ir man reikėjo pasakyti:.
- Daryk, mielasis, ką nori ir kaip išmanai, o mane palik ramybėje. Tačiau galiu garantuoti, kad ir ką bedarytumei, vėl liksime tuščiomis rankomis. Pradeda atrodyti, kad esame kažkokio negražaus eksperimento įrankiai. Bet ir jie, įrankiai, per ilgesnį laiką nusidėvi ir pasidaro nereikalingi. Va šitaip, manau, ir reikėtų priimti mūsų padėtį. Aš pasiduodu. Tau irgi reikia pailsėti, o ne kosėti dalykais, kurių jau negalime apžioti. Numesk kuo toliau šalin tą savo „Ką darom, a?“ir užmiršk.
Vėl pasilikome tyloje. Per daug metų būdami kartu ar šalia, įpratome prie įvairių būsenų. Mūsų jau netrikdė nei pokalbiuose įkritusios pauzės, nei tirščiau ar dar kaip iškalbėti žodžiai - buvome Pranucis ir Vidinis, nebijantys pasakyti vienas kitam atgrasesnį žodį. Mudviejų draugijoje būti kitokiais gal jau net nemokėjome. Jausdavau, kad Vidinis kantriai permala mano pasakomus žodžius, o jis irgi žinojo, kad jo žodžių pro ausis nepraleidžiu.
-Tik trečias kartas nemeluoja, Pranuci. O trečio karto dar nebuvo,- vėl apie knygą .
- Bet ir trečiam kartui reikalingas laikas, o mes jo neturime. Negi reikia tau priminti?
- O tu prisimeni, ką rašei „Teisybės visi bijosi“ įžangoje”. Perskaityk! Ir atidžiau, beje. Tuomet , manau, galvoje irgi prašviesės.
Ir štai lazda atsigręžė kitu galu.
-Ką darom, a?- klausiu.
Vidinis įbedė į mane savo apmusijusias senatve akis ir supratau, kad paklausiu tais pačiais jo žodžiais, kuriuos taip neseniai prašiau, kad jie būtų numesti ir užmiršti. Ar kad juos susirasčiau? Pasidarė nesmagu.
- Ačiū,- pasakė.
- Už ką?
- Už tai, kad paklausei ir perskaitei knygos įžangą
- Knygos, kurios nėra.
- Lauki, kada ją blakė atneš. Gal tu teisus. Atnešė. Išputusi, kaip kalnas. Manau, kad perskaitęs įžangą žinosi, kaip elgtis. O aš gi įsitikinęs, kad kiekvienam žmogui svarbiausi kūriniai, kuriuos perskaitęs privalo vėl ir vėl skaityti, yra jo paties parašyti kūriniai. O kadangi nieko nesi parašęs, tik įžangą, tai būtent ją ir reikia skaityti.
- Mat kaip!
- Priėjęs prie etažerės, paglosčiau knygą -segtuvą ir paprašiau: - Paskaityk, Šventoji. Jeigu dar ją įmanoma perskaityti.
- Protingiau būtų, jeigu pats tai padarytum. Sąžiningiausia kūrinius perskaito jų autoriai. Joks skaitovas taip nesugeba. Perskaito savimi, visu savo pasauliu. O aš tau irgi turiu nedidelį skaitymą.
"Jau daug nuomonių buvau girdėjęs dėl karietos. Ir ačiū, kad jos nebuvo geros. Tačiau užsispyrusiai tikėjau: ateis tą diena, ateis. Juk mato Dievas, kad karieta važiuoja ieškoti Žmogaus Širdies.
Čia parašiau „važiuoja“ Ir tai teisybė. Jos važiavimas prasidėjo mintyse. Maža kibirkštėlė, maža šviesos ugnelė, o paskui – ugnis. Ji jau negali užgesti, kol iš galvos karieta išvažiuos į gyvenimą. Taip, taip, karieta iš galvos – į gyvenimą. Ir štai dabar...
- Kas "dabar"?- po nemenkos pauzės paklausiau. Skaityk, kas dabar...
- Po žodžio „dabar“ daugtaškis. Ten nieko neparašei. Bet „dabar“ yra labai paslanki kategorija, ji persikelia prie žmogaus į jo laiką. Tas tavo „dabar„ irgi dar nedingo.
-Regisi, susikalbėjome, -pasakiau ir sunkiu užpakaliu dribau ant suolo, po kojomis jausdamas aslą ne aslą, o už didelio stalo sėdėjo lyg Vidinis, lyg Jonas Bartkus, lyg Agricola, lyg Ūla, dar kas ir pasakojo, kaip anksčiau žmonių čia gyventa: „pirkia menka // asla plūkta // pasieny ilgas stalas“... Nagi, kas čia su manimi darosi? Haliucinacijos? „Suolai ilgi// veidai jauni“...
- Tprūūū, Ygaga. Pailsėk, mielas žirge. Aš irgi. Sako, čia Lietuva gyveno...