Ne viskas taip...
- Kodėl ji negalėjusi pati kalbėti? - klausė Vidinis po seanso su blake. - Pagalvok, kodėl? Kunigo Burbos dvasia, o kalba Tomo balsu. Kodėl? Būtų tai vaidinimas, dievai nematė! Te pasirenka sau aktorių ir kalba jo balsu. Bet “Dženė“ reali konkretybė ir jos esmėje vaidinimo - nei kvapo.
- Netiki blakės informacija?
-Šita jos dalimi netikiu. Kita vertus, ar reikia ją vadinti blake. Ji sugeba daugiau. Sugeba nuo prarytos informacijos išpampti taip, kad baisu. Kai ji tuščia, regis, kad niekis. O paskui jau kalnas. Nežinau, ar tai blakių nauja atmaina, bet savo gebėjimu praryti pralenkia erkę. Bet tai, žinoma, kita kalba, o dabar sukluskime. Jos informacijoje aiškiai pasakyta:
Štai Tomas Vaisieta, bet ateina jis čia kaip kunigo Aleksandro Burbos dvasia”
Ir tuomet jau… Bet girdėjai gi:
-Ponas vežėjau, jūs štai abejojate, ar sugebės ši karietėlė nuvažiuoti į XX a. pradžią. Tuo net vaikai neabejotų. Man, gerbiamasis vežėjau, su p. Šliupu tekę ne tokius dalykus patirti. Gal tekę girdėti Šliupo pavardę? Jonas Šliupas.”
- Tai labai panašu į vadinimą,- pasidavė abejonei Vidinis.- Juolab, kad ponui Vaisietai suvaidinti kunigą Aleksandrą Burbą ne taip sunku…
- Jis ten kaip dvasia. Nagi atsimink, kaip pasakyta blakės informacijoje:ateina kaip kunigo Aleksandro Burbos dvasia
- Neturi reikšmės. Vaidinimuose kalba dvasios, akmenys ir į ką beparodysi.
Man nesunku suprast Vidinio abejojimus. Iš sukauptos medžiagos žinojome apie kunigo Burbos apsilankymą karietoje. Ir štai iš blakės informacijos išgirstame, kad jis „kaip dvasia“. Buvimas buvimui netolygus. Būti dvasia ir būti žmogum - ne tas pats. Ir va jau klausiu:
- Vidini, o kodėl neateina į galvą prasminga mintis, kad vaidina ne Tomas Vaisieta kunigą Aleksandrą Burbą, o priešingai - kunigas Aleksandras Burba vaidina aktorių Tomą Vaisietą. Vaidybą išmanančių žmonių gyvenime daugiau negu jų matome teatrų scenose.
- Kiekviena versija neatmestina, bet neužmiršk, kad anksčiau ne kartą pasakojome apie Aleksandra Burbą. Bandau lyginti su tuo, ką sužinojome iš blakės ir, deja, ne viskas taip, kaip mums anksčiau atrodę. Net pradedi abejoti, kad tai ne kunigas Burba, o jo pakaitalas. O mes jį už tikrą pinigą priėmėme. Sarmata tokia, kad nors žmonėms nesirodyk. Argi reikia stebėtis, kodėl „Dženė“ taip negailestingai sudaužyta, o jos vežėjui į smegenis įmesta amnezija.
- Sakyk, kur lenki?
- Gal jau pirmose kelionėse “Dženė” išsivežė ir svarbiausią savo žūties priežastį. Galvokim, bandykim suprasti. Kelionės laikas buvo viešas, patekęs net į publikacijas. Ir, pavyzdžiui, „Lietuvos aide“… Atsimeni gi.
-Taip, atsimenu tą laiką. Jis netgi išsaugotas laikraščio iškarpose. Ir tekstas, kurį mini -taip pat.
„Keistai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą.
Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, esą susiruošė ieškoti Žmogau širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, net jeigu tektų nuvažiuoti Toli Atgal į amžių gilumas. Karieta menkutė, o ant vieno jo rato stipino užrašas:Tikime ir abejojame, abejojame ir tikime. Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytumei, patenkintas, jeigu net savo tėvo mėgstamiausią dainą užtraukė”.
- Ech, Vidini! Vidini! Kai labiausiai reikalingas, kad būtumei šalia, tuomet tavęs nebūna. Kaip ir pirmoje kelionėje.
- Kodėl nebūna? Būnu atidus, bet nemaniau, kad „Dženę“ kada nors galėtų ištikti tragedija. Viešpatie, už ką? Va, dabar šis klausimas rūpi labiau negu Viešpačiui. Ir čia jau atsiranda kita versija: ar visi “Dženės” pirmosios kelionės keleiviai tikri, realūs, pagal pavardę ir vardą. Ar visi jie kūno žmonės? Kol nebuvo blakės, tokios mintys į galva nelindo.
Klausiausi mįslingų Vidinio samprotavimų ir tylėjau.
- O prisimink, kaip atrodo dar vienas tos kelionės dokumentas. Rašoma, kad, girdi, tau, Pranuci, labai drebėjusios kinkos, bet Tomas nežinojęs.- mąstė Vidinis ir paprašė knygą- segtuvą:- Šventoji, paskaityk.
“Tomas nežinojo, kaip dreba vežėjo kinkos abejojant ar jis, Tomas Vaisieta, ryšis tokiai kelionei ir pasakys: buvo - nebuvo, rasim - nerasim tą Žmogaus Širdį, bet vis tiek važiuojam.
Tomas irgi nežinojo, kad sėdus į karietą, jam reikės pasakoti ir apie save...
- Jau čia iš bobučių radijo. Nepanašu į rimtą dokumentą,- nutraukiau Šventosios skaitymą, nors, žinoma, nevertėjo to daryt, nes bet koks popiergalis, bet kokia užuominą apie "Dženės" būtį šiame gyvenime - bent jau man - buvo labai reikalinga, tačiau ir vėl pasikarščiavau: - Man ši versija netikusi. Užmiršk ją! Tas Tomas Vaisieta, kuris tuomet radijo karieta važiavo į praėjusius laikus ieškoti Žmogaus širdie yra tikras kaip Perloja, užauginusi jį, tikras, kaip Norulių kaimas, kur gimė. Suvaidinti galima gyvenimo epizodą, tačiau ne gyvenimą. Juk toje pat kelionėje Tomas uždainavo tėvo mėgiamiausią dainą. Ten iš jo ir aš mokiausi. Ir net vieną kitą posmelį atsimenu. Labai sužavėjo pirmasis.
Oi, kur aš geriau uliavojau
Sau jaunū mergelį pasdabojau,
- Taip, tikrai taip, atsiliepė blakė ir :
Oi tu megela, lelyjėla
Ar eisi už many bernužėlio…
- Ačiū, blake, - pasakiau, - Turbūt nelengva tau suvokti ką ir apie ką čia kalbame..
- Man nereikia suvokti. Man svarbu gerai atlikti savo darbą. Aš tą darau. Bet kai mane perkėlė į Astės ir dūdoriaus erdvę, pradėjau krebždėti. Lig tol visą laiką buvau Vežėjo- Vidinio erdvėje. Todėl pradėjau krebždėti ir manau, kad man pavyko. Džiaugiuosi, kad panelė Astė gražino atgal…
- Esi šnipė! Tfu, kaip bjauru! Esi blakė! – neiškentė Šventoji.
- Suprantu, kad ponas Vidinis mane siūlo vadinti erke. Aš irgi manau, kad man pavyko sukaupti ir išsaugoti tiek daug informacijos, kad, regis, „Dženės“ istorija atsigaus ir jau neatrodys prarasta. Ir žmonės bus dėkingi būtent man, kad ji išliko, ateis į gyvenimą. O štai pasakyk ką gi tu, Šventoji, apie „Dženę” ir jos keliones gali papasakoti. Pasigirk, na.
- Aš ten nebuvau! Kiek bereikia kartoti! Nebuvau tada ten. O tave reikia traiškinti, kaip tai daro mūsų parlamentarai. Traiškinti tave reikia...
- Ne tavo valioje. Ne tavo. Bambsėk, nors reikėtų melstis. Šventoji gi! -ironiškai knygai -segtuvui mestelėjo blakė ir buvo aišku, kad į sodo sezoną ryžtingai įsiveržė reikalai, kurie stelbia kitus darbus, bet būtų nuodėmė ir nusikaltimas jiems nepaklusti.
(Iš “Kryžiokų vasaros”)