Kvėpuok širdim, kad lūpos suvirpėtų,
Kvėpuok akim, prisotintom nakties.
Ir kad tamsa žvaigždėm dangaus žiūrėtų,
Kad žvaigždės dar sulauktų pilnaties.

Pabūk lietum, kurs nuoskaudas nuplauna,
Pražysk lelijos žiedu nuostabiu.
Obels šaka pavasarį žiedus sukrauna
Ant svyrančių šakelių jos trapių.

Tu pumpurus savus išskleiski,
Ir saulės sieki rankom savo.
Į vėją žiedlapius paleiski,
Nes saulės spinduliais žiedai kvėpavo...