tai aš tave žvilgsniu
         vasarvidžio plaštakę
krauju rainuotais nėriniais
         baltam fone sparnais žvilga
dar niekur nebuvome
         išėję iš savos itakės
dar siautėjo širdyje
         žiedlapių pūga
ramunė dar beskabant žiedlapius
          žadėjo viltį
kokia ryški tu
          pievos žaliame aksome
prilipo žvilgsnis
          nėra jėgų pakilti
nuo geidulingai spurdančios
          tavo gyvasties vilionių
vos vos pro praviras blakstienas
          žaibuojanti tava gelmė
geismų audros
          išgąsdinta plaštakė
pabojusi aukos
           išnykti mano delnuose
pakilo skrydžiui
          iš savos itakės
kokia baisi
          dviejų vienatvė
krauju rainuoti nėriniai
           tylioj tamsoj nakties
pamišę ryto pagirios
           išves į gatvę
aksomą pievos ir plaštakę
          į kietą grindinį pakeis

o ta vasarvidžio plaštakė
          krauju rainuotais nėriniais
klajonėse mane svaigins
          į prarastą itakę
dar nerimu gėla
          ji susargdins
ieškosiu gilumos akių
          pro vos praviras blakstienas
ilgėsiuos jų
          vienatvės grindiny
bet žvilgsnis vis atsimuša
          į aklą sieną
aš savo labirinto
          bevalis kalinys
o viešpatie
          ant gridinio prišnerkšto
sutrypta vasarvidžio plaštakė
          krauju rainuotais nėriniais
net pragare melsiuos
          tikiuosi mums atleis
už išdavystę          
           už paliktą itakę
už nužudytą
           vasarvidžio plaštakę
už aklą žvilgsnį
            kuris stebuklo trokšta
bet kad esu nėra stebuklas
            vien kaprizingas lemties pokštas