***

Aptemo viskas, niūru ir pilka,
Skauda tau viduj giliai vis dar.
Ir juokas per skardus atrodo, gaila,
Nors vinį į save tu įsikalk...

Lietus... Audra ateina,
Ne į laukus – į tavo širdį.
Ir mintys dūmais laksto, nenurimsta:
Gal audrai atsiduot?

Prašvito. Geri vėl ryto rasą
Ir miglą juoko skambesiu sklaidai,
Rytinės svajos šoka, laukia tavęs baso,
Nesupranta, kur dingai.

Štai tu prie upės, iš veido pyktį plauni.
Ir mirtį vis gręži iš rūbų tartum purvą.
Jau rankos gyja, skristi vėlei nori,
Su paukščiais kilt gyvenimui, svajonėms.
Setting