Viršūnėj kalno vėjo akys dega,
O laimės rože, rože darganų,
Jei būtų tau žaibų sparnus prisegę,
Į baltą kalną lipčiau ne viena --

Paliksiu namą rožių sapno keistą
Ir savo pėdas rudenio ugny,
Šviesioji vizija, tau buvo leista
Ištirpti sodo žiedlapy... eini

Baltuos sapnuos pro gaivų aromatą,
Aušroja skardžiai – įkvėpimo valanda --
Tie akmenys uolų žiedų šviesos tiek matę
Mūs rožių namo! Ir neklausk kada

Sugrįšiu vėl, gal tik spygliai pajuodę
Dar lauks manęs ir vėjas židiny,
Sustaugęs pelenuos, pieš geismo rožę --
Žydėjimo stebuklu gyveni,

Viršūnėj kalno vėjo akys dega,
O laimės rože, rože darganų...