Jausmais sulopytas šleifas pažymi
Lig dugno išgertus pavasarius,
Visų pabaigų Karaliene.
Autografas, lytėjęs iškvėptas –
Išdūsautas pabaigas,
Pakeistas. Žingsniai,
Nuleisdavę uždangą,
Tyli ant ryto palangės.
Nors Tavo kojinių siūlė
Lig šiolei tiesi kaip atsakymas,
Pakrypusios šypsenos šifras –
Gelsvėjančių perlų pasaka -
Pamirštas. Nereikalingas.
Kartais dainuoji,
Kai nieko nebūna šalia –
Be liūdesio, bet ir be garso.

Tave pažinojo auksiniais
Laikais, Belle de Jour.
Gerai, kad nieks nesuprato,
Kaip kūrei spektaklį. Kuždėdavos
Partery: „Kas ji tokia?
Ir mes tik dabar ją atradom?! “
Nebuvo leista žinoti:
Už Karalienės dekoro,
Už šarmo ir šventės
Ten niekad nebuvo Tavęs.
Nei scenoj, nei partery.  
Tarsi nematomas sufleris
Jiems virš galvų, balkone,
Guldei į spalvotus vystyklus
Žodžius savo, juokus ir pozas.
Be meilės ir be azarto. Žiūrovė,
Niekada neišėjus namo.