O, vasara, taip pasiilgau vakarų,
Kai pavėsinėje sodybos tirpsta žaros.
Menu tave, mergaite nuodėmių kaitrių,
Nepakartojama buvai, mums buvo gera.  

Ech, kiek papasakotų miško ąžuolai
Istorijų nuogų apie Adomą, Ievą.
Mintu prisiminimais tų laikų senais,
Gyva nostalgija, nors žmonės ir palieka.

Manoji vasara maudynių upėje
Kutena atmintį ir piešia tavo veidą.
Jau nebeskauda, retsykiais tik krūpčioja
Krūtinė sapnuose, kai plaukus pasileidi.