Stoviu į dangų akis įsmeigus aš – maldauju atleidimo
Už likimą, kurį ne aš sukūriau – viešpats padalino.
Rankas tiesiu, šviesos prašau, bent sekundėlei duok jėgų.
Galbūt todėl, kad neatleidi, savęs aš nekenčiu.

Diena į dieną keičias, bet akyse dar vis sunku ir viskas gęsta,
Jau nebėra jėgų rankas iškelt, ir vaizdas liejas – tikriausiai skęstu.
Širdis negyja, šonus skauda, o vyno nebeliko jau nė lašo,
Ir kaip kasdien tik jau suklupus mergaitė veltui atleidimo Dievo prašo.