„O melsvuma dangaus švelni,
  Liūdna kaip Dieviškasis Niekas...“
               V. Mačernis

Pragaištinga, kai aukure liepsnoja
Ne ugnis, o jos prasmė:
Staiga jos šokį kerintį užkloja
Sušvitus pragarmė.

Tikėjau, jog prasmes užvaldęs –
Aukojau sau, o ne Kitam.
Į tylos duris nustojau beldęs –
Atsakyt nebuvo Kam.

Liepsnojo krūmas, aš kalbėjau
Prasmėm tylos vardu.
Pražiodytais nasrais budėjo
Pragarmė tyli kartu.

Tiksliau – Kažkas, kuris vis dar kirbėjo
Už žodžio tyloje,
Tai jis slaptingai mintį varinėjo
Labirinto oloje.

Išsigąstu, savy pajutęs klastą:
Ji ir Tai yra Kažkas?
Aprėpti slėpinio esmės ir masto
Nesugeba kalba.

Nuostaba bežode aš kliedėjau –
O gal ne aš virš glūdumos –
Ką tik gimęs žaibas tyloje artėjo
Link bespalvės vienumos.

Užgeso, kitas nuogo žaibo kirtis
Gimdė potyrį vertės.
Kas neleido į pragarmę įkristi?
Kas – aš, be magiškos vilties?

Tik mirksnį svaigų leista tarpti
Tarp esu ir nesu...
Ar žino žaibas kirčio kartį –
Šviesoje ir taip šviesu...

Be tamsos, be formos, be šešėlių –
Vien grafinė duotis...
Ką Kūrėjas lipdė saujomis pasėmęs –
Tyla ir kūnas – Esatis.

Kas tarsi dingęs kalboje, pasauly,
Įklimpęs formoje, minty –
Pragarmės šviesa – ne fotonų sauja –
Taip gal reiškiasi Būtis?

Absoliuti, be ne – žodelio keisto:
Ne – yra ir ne - nėra –
Rodos dviem priešybėm būti leista –
Bet...iš tiesų – viena...

Aikštingai slepias po kalbos vualiu,
Įgauna kontūrus Kažko.
Beribis geismas tempia į prasmių šalį,
Suranda daiktą tyloje.

Daiktas, tarsi, viskas būtų aišku:
Tyla vaitoja šaknyse,
O lajoj vėjas tylą naršo, taršo,
Keičia daiktą mintyse.

Esu – tuo savyje sau prasmingas –
Rymantis slinktyj gurvuolius –
Aikštingai jojo gelmei Kažko stinga,
Tad verias Niekio guolis.

Kaip slaptingasis kalbos šaltinis,
Įveikęs daikto tylą,
Įvilkęs į reikšmę daiktą begalinę –
Tyla garsais prabyla.

Būties vardu niekybę savo dengia,
Be konkretybės, tik Kažkas,
Ligi švytėjimo skaidraus išrengia
Begaliniame vyksme.

Į pakalnę už godulį išbruktas
Spalvų, garsų, kančių
Ir ašarų tariu: esu Prokrustas
Ir Protėjas kartu.

Be kilmės, be tikro vardo, tėvo,
Tiksliau – Kažkieno sūnus.
Jam sugalvojau vardą  – Dievas –
Kuris absoliučiai esu.

Dovanai pasaulį man sukūręs,
O gal vien rojų be kančios,
Bet nuodėmė mane užbūrus,
Nes kas aš be jos?

Du pasauliai, bet nė vieno tikro –
Bet abu jie manyje:
Net sparnus įgavęs būsiu vikšras –
Plasnosiu, bet tik savyje...

Geidžiu aš geisti geismo nebegeisti –
Rymot ne daiktu – žmogumi:
Lemtį savąją Kažkuo Kitu perkeisti –
Neišgaliu būt Tėvo sūnumi.

Save, tarsi, kopūsto žalio gūžę –
Plėšiu kaukes lig geluonies,
Bet nerandu savy nei vieno bruožo
Iš tos be rūpesčių būties.

Geidžiu sugrįžt į pradžią palaimingą –
Be niežulio pažint save,
Tenkintis vien tuo kas duota supratingai
Esmingai rymančiam vyksme.

Netvarų, blizgantį pasaulį sau sukūriau
Iš tos nežmogiškos duoties,
Bet geismo įtemptos kūrybos būrės
Sugriauna tai – nėra soties.

Nektaras ir ambrozija apkarsta,
Nublanksta perlai goduly.
Vorelei slenkant paskui tylų karstą
Dar tikim vis jog dideli...

Jog amžinatvės pievose ir soduose
Atrasim žemiškas aistras,
Ir išsipildys žemiškosios godos,
Ramybę amžiną atras...

Tai, iš ko Kūrėjas lipdė saujoj –
Iš niekingos pragarmės –
Praėjus žemiškų skaistyklų gausą –
Pasaulio tapusi prasmė.

Kapo rūsyje sukibę griaučiai –
Tariam – meilė amžina...
Stipresnė nei mirtis, - niekybė jaučia –
Iš kapo sklindanti žinia...

Už vieną kūno palaimingą mirksnį
Išskęsčiau pragaro ugnis, -
Gelmės išdidintas geismuos pranyksiu,
Palietus pragarmės vilnims...

Jei goduliu ne kūnišku kliedėsiu,
O siautulingąja gelme,
Paniekinęs kūną, matyt, liūdėsiu –
Jog esu tik jo delne.

Skrydy tariamus sparnus nusvilęs –
Priglaus Kažkas mane,
Užbaigs Kažkas neramią mano bylą
Gal saujoj, gal kalne...

Gal tas Kažkas esąs mano tėvas?
Gal ne kažkas, o Niekis?
Esu slaptingai ir esmingai slėpęs,
Kad Jis – prasmingas siekis...

Bet nepasiekiamas mirtingo norams:
Nei pojūčiais, nei mintimis,
Bet reikalingas gal labiau už orą –
Baugu būt Niekio Sūnumi.

Ne kūnu, stygyje dvasia aš alkstu,
Man savęs esmingai stinga:
Minioje, tarp savų man visad ankšta,
Bet liaupsių reikia man siaubingai...

Valdyt, kaip trokštu aukšto pjedestalo,
Kaip knieti keisti tvarką
Rastą, nuo veiksmo tokio širdis sąlą,
Statau kaip Nojus arką..

Svajonių, kurios ir arka šiapus lieka:
Čia žemiškoje pakelėj...
Vyksme visa taps beribiu Niekiu –
Bekrauju vaizdiniu vėlės.

Man išminties tavos, Senasis Graike,“ reikia
„Man laisvė – tavo laisvė“ –
Erinijos Niekio tvarkai prasmę teikia,
Ar išminties kas nors čia paiso...

Nuodų taure pavaišins sotus pilietis –
Vien libertinas žino kainą –
„Mylėt ir būt laisvam kito laisvėj“ –
Kas pakeis pasaulį rainą?

Kilnumas bjaurastyje išsipildęs,
O grožy piktas slepias:
Ir skint, ir kurt į Niekį tiltas –
Taip gimsta sielos lepios...

Ne amžinatvę – renkies niekingą salą,
Ne meilės gėralą – dvejonę...
Atmintis prie stiebo kūną kala,
Kad dvasia ištvertų sairenų vilionę...

Kad ištvertų ilgesį vėlė negrįžtų,
Slegiam akmeniu, žeme,
Ir maldoj pažaidęs aklą vištą,
Nuolankiai ištarsiu aš eime –

Parymot ant skardžio pragarmės kai verias
Tarsi aukuras – nykuma:
Dega ne ugnis, liepsnoja prasmės keras
Bespalve pragarmės šviesa.

Nejučia audroti ima kūno kraujas,
Keliasi nurimusi dvasia:
Bepigu būt niekiu, visa tai ne nauja –
Būti žmogumi sunku...tiesa?

Klegesy dienų, naktų tyloje skleidžias
Žemiška žmogaus vienatvė,
Palaimingas ilgesys manęs nežeidžia,
Tik nutildo triukšmingiausią gatvę...

Net ir už ribų ilgėsiuos žemiškos Itakės,
Josios klystkelių ir atgailos,
Kol dar daužosi manoj krūtinėj, plaka
Privalau čia būti, nors ant atbrailos –

Kiekvienam sava kalva Golgotos –
„Gęstu neviltyje“...
Nebegelbsti man žiniuonis protas –
Mirtingojo galia – valia...