Ateik į sapną
Ateik į sapną, vyresnysis broli mano,
Toks pat gražus, kaip kad tada,
Kai motina baltų gėlių kalne bučiavo
Ir kelią švietė vaškine žvake.
Ateik į sapną iš auksinio smėlio
Mėnulio pilnaties tau nuteistu taku,
Per Nemuno lankas, per šaltą gėlą,
Kad vėl akimirkai pabūtume kartu.
Aš nebe tas, seniai jau ne jaunėlis,
Ir mūsų medžiai nebe tie, jau nukirsti,
Kurių viršūnėse lyg paukščiai ant šakų sėdėjom,
Svajodami nuplaukt toli kaip debesys balti.
Netiesą žmonės sako, kad laikas viską gydo,
Kad ir didžiausią skriaudą, skausmą pamiršti.
Greit pusė šimto metų, bet niekas neišnyko,
Tą patį skaudų ilgesį tik dar dažniau jauti.
Ateik į mano sapną be žaizdos, be skausmo,
Ateiki jaunas, linksmas ir šviesus,
Mane pražilusį, lyg išsigandusį vaikystėje, priglauski,
Juk mano vyresnysis brolis buvo toks drąsus.
Likimo nutiestus kelius sunku suprasti,
Dažnai lyg aklas vedamas už rankos jais einu,
Bijodamas ir vėl daugiau prarasti negu rasti,
Gyvenimą mylėjau, o ir šiandien myliu jį už du.
2009-06-28