Tvanku ir gera

Mane lydi ech ji,
o tu žinai, kaip būna,
padais tik žolės viršūnes,
delnais vandeniu,
kopose smėlynai,
širdyje viskas sprogsta.

Ir taip nejaučiu laiko,
para, diena, valanda, minutė, sekundė,
sumuštinis uogų ir ledai,
mano vanduo,
ir vis žolinamės,
pagavai? laikyk!

Nepalik manęs, svajone,
kaip sraigė savo kiauto,
o jūra tikrai neišduos,
pasijuoks ir toliau mylės,
smiltelėmis vaikysimės,
iškeliaujančius oranžinius drugius.
Cirkas