Vidurvasaris. Liepa.
Skambėdami medaus varvekliai tirpsta...
Širdy ir saulėj bičių kamuoliai,
Sode apsunkę aviliai...
Ištroškus žemė. Upės šaukiasi lietaus,
Bet saulė perbėgus jau debesėlių lieptą, –
O kas gi vėją laukuos suras ir bepaklaus,
Kiek kam žydėti liepta?
O vėjas dobilo žiede šukuoja bitei plaukus
Ir jos dūzgimą dovanoja dangui.
Pabūki čia ilgiau, šio mėnesio taip laukus,
Kad per žiemą išlaikytum jį širdy – sielos rankoj.
Štai skrydis sakalo danguj vėl žydi,
Bet dar gražesnis skrydis man žmogaus,
Nors iš tolo jis tau, o tu jam atrodai mažytė,
Bet dangus tave, o paukštį žemė priglaus.
Galbūt atrodys tau – nuo žemės atsiplėšti nepajėgsi,
Nes neturi tokių sparnų, kaip paukščiai ar visatos angelai,
Ir tik svajonė tau yra tie susimąstę aukščiai,
Ir tik svajonė platūs tie erdvių keliai...
Bet nepamiršk, kad tu gyvenimui gimei
Per liepų vestuves atokaitos lopšy,
Kad tą žydėjimą išmoktumei atmintinai
Iš tos dainos be žodžių ir vieškelių ugny.

... O tas žydėjimas lyg atgaila
Mums primena, ko užmiršt nevalia...