Bet taip atsitinka nedažnai. Šiaip per visą savaitę Musteikis nuduoda darbštų. Keliasi anksti ryte, kelia šeimyną ir su visais kartu  jau laukuose. Ne tiek pats dirba, kiek žiūri, kad šeimyna nedykinėtų.  Pasirodo šen, pasirodo ten, vis suka ratą ir maišosi dirbančiųjų akyse. Neleidžia žmonėms nei valandėlei sustot, atsikvėpt, nei prakaito nuo kaktos nubraukt.
  Anksti rytą kėlęs, po pietų visada eina į klėtį trumpam numigti. O kad neužmigtų ilgam, gulasi aukštielninkas ir, ištiesęs kojas, jas sukryžiuoja. Deda  pėdą ant pėdos taip, kad vienos pėdos kulnas remtųsi į kitos kojos pirštus. Kai užsnūsta ir atsipalaiduoja, kartais trumpiau, kartais ilgiau išsilaikiusi pirštais besiremianti pėda ima ir nusprūsta. Musteikis pabunda. Na, tada jau  laikas keltis. Ritasi iš guolio ir eina gainioti šeimynos.
  Jo trisdešimt penki hektarai tvarkomi pavyzdingai. Žemė, gerai tręšiama mėšlu ir mineralinėmis trąšomis, kiekvienais metais išaugina neblogą derlių. Valsčiuje Musteikis priskiriamas prie pasiturinčiųjų, bet šeimyna nenoriai eina ten tarnauti. Jau plačiai žinoma, kad tame vienkiemyje prastai duoda valgyti, labai spaudžia prie darbo ir visi laukia iki paskutinės dienos, tikėdamiesi geresnės vietos. Jeigu kas ir pakliūva čia, tai, ištarnavę metus, antriems metams nė vienas nepasilieka. Po visą parapiją jau pasklidę kalbos, kaip vienas samdinys, po metų baigęs tarnauti, išėjęs iš sodybos sustojo galulaukėje prie kryžiaus, užvertė galvą ir kreipėsi į nukryžiuotąjį:
– Jėzau, Jėzau, koks tu kūdas! Ar ne pas Musteikį tarnavai?
  Kaip ten būtų, bet  ūkis be samdinių neliko nė vienais metais. Kaip visada, taip ir šiemet, tuoj po Kalėdų, atėjo naujas bernas, jau „stolnas“, kokių trisdešimties metų, dvidešimties metų mergaitė Elziukė ir iš miestelio piemenukas.
Elziukės pasirodymas pakeitė visą Stasiuko gyvenimą. Nors jam daugiau nei dvidešimt, jis niekur neišeidavo iš namų. Su jaunimu nebendravo, nevaikščiojo į vakaruškas ir vengė mergaičių. Į jas pasižiūrėdavo tik iš tolo, o susitikęs, iš arčiau, būdavo nedrąsus, vengė pažvelgti į akis. O dabar štai, namų namie – tokia mergaitė. Jaunutė, gražutė, linksma, maloni ir mandagi su visais. Į šeimininkę ir šeimininką kreipiasi „tamsta“, o visus kitus vardais vadina. Dargi malonybiniais. Na, Stasiukas – tai jau visiems Stasiukas, bet kad ir didelis, dramblotas trisdešimtmetis bernas – ir tas Poviliukas. Piemenukas – Andzelis, o šeimininkų duktė – Steputė. Ją dabar taip ir visi kiti vadina. Susirinkę iš visų kraštų nepažįstami svetimi žmonės per žiemą priprato vieni prie kitų, susigyveno, susidraugavo. Iki pavasario ir Stasiukas visai išdrąsėjo, dažniau pasižiūri  į Elziukę, bando net šnektelėti. Ganęs ją akimis, dabar jau ieško progų kaip arčiau prieiti, ilgiau kartu pabūti, tuo labiau kad ji nesibaido ir kaip su visais, taip ir su juo maloni. Jo nežemina, neniekina. Ne taip, kaip bernas. Perpratęs Stasiuko nuolankų būdą, jau bando tuo naudotis. Kai kartą po vakarienės bernas atsidrėbęs už stalo sušuko: „Ei, Stasiuk, atnešk atsigerti“, Elziukė pasipiktinusi sušuko:
– O pats ar negali nueiti? Kodėl Stasiukas turi tau tarnaut?
Sugėdintas bernas pakilo ir pats nuėjo prie kibiro, o Stasiukui taip buvo gera ant širdies, kaip niekada nėra buvę gyvenime.