Šypsokis lauko gėlei – ji tau pražydo,
Iškentus žiemos šaltį, rudenio naktis,
Juk dėl tavęs iš žemės glėbio saulėn kilo,
Tikėdama, kad vienąkart prie kelio pasitiks.

Paglostyk medį, paprastą, gruoblėtą,
Ar nematai, kaip kviečia prisiglausti šakomis?
Ilgais dešimtmečiais jo laukta ir stovėta,
Kol išlakiu kamienu tavo rankų šiluma pasklis.

Pakalbink paukštį, kuklų giesmininką,
Juk nieko jam nereikia, net aplodismentų.
Gal gera vien matyt žmogaus akis laimingas,
Juk viską paukščiai žino, viską jie supranta.

Šypsokis grožiui, plačiai atmerktam žiedui,
Jauti, kiek šilumos ir meilės iš jo sklinda.
Žmogaus gyvenimas būtų nevertas nieko,
Jei po savęs paliktų gėlę numestą, sumintą.


2009-06-27