Nesusidrumsk, manasis laimės veidrodi,
Kai tavame paviršiuj
Asispindės ne tik besijuokiančios akys,
Budėk, kai jas nuliūdins neviltis,
Nes tu teisus – esu labai graži –
Atsilapojusi lig sielos gelmenų aš sužydėjau tau.

------
  
Žinoti, kad esi, taip malonu,
Jog mintys ir jausmai lyg nuo magnetinės jėgos
Iš kūno pasitikt tavęs išeina.
Svarstau, kaip švelniai noriu liesti brangųjį paviršių
Ir kaip ilgai ragauti noriu savo juslėmis
Kiekvieną stebuklingą meilės lašą,
Bet lūpos pačios šnabžda: „Amžinai...“