pažadino naktį šuva
prie tvarto beprotiškai loja
kokia čia dabar velniava
kas naktį po kiemą klajoja

gal grįžo jaunystė mana
galbūt su svajonėm parėjo
gal laikas joms buvo sugrįžti
senokai jau jų neregėjau

prie stiklo rasoto glundu
akis prasitrynęs dairausi
kieme boba mojuoja dalgiu
ir lojimas šuns rėžia ausį

galvojau viskam pabaiga
atėjo jau ji „paskutinė“
bet kando jai kojon šuva
ji dingo už viralinės

atsipūčiau mano piktas šuva
nuo viešnios nekviestos išvadavo
po to abejoju gal jaunystė mana
kiemo žolę sugrįžus šienavo