Graži ir užsispyrusi (8)
Livingstonas
Pagaliau atėjo ilgai lauktas savaitgalis! Penktadienio pamokos praėjo greitai kaip viesulas. Išsiprašiau mamos, kad leistų važiuoti pas Vestą į užmiestį. Mes buvome geriausios draugės. Ji gyveno netoli manęs. Kiek mes kartu praleisdavome laiko… Mano vaikystės prisiminimuose pilna Vestos, mūsų išdaigų, Granto (jos buvusio šuniuko). Grantas buvo labai mielas šunytis, rusvas jo kailiukas nuolat žvilgėjo. Žinoma tai Vestos nuopelnai – ji labai rūpinosi savo augintiniu, jį mylėjo. Tačiau beregint viskas pasikeitė. Grantas padvėsė. Tik labai keistos aplinkybės apnarpliojo jo baigtį. Vesta išvyko į stovyklą. Grįžusią ją pasitiko baisios žinios. Jos mama, lig tol gyvenusi viena, susirado vaikiną. Pasirodo, jie draugavo Vestai nežinant pusę metų. Būsimas jos patėvis Henrikas labai nemėgo šunų.
„Turbūt mama atidavė Grantui šokoladinio pyrago likučius… Juk šunims negalima šokolado! Negalima!.. Aš tai sakiau jai! Aš jos nekenčiu“, – pamenu, kaip Vesta verkė man ant peties…
Įvykus kuklioms Anos (Vestos mamos) ir Henriko vestuvėms, šeima išsikraustė į užmiestį prie žirgyno. Mama neleido Vestai laikyti kito šunelio, nes neva Henris alergiškas šunims. Šie įvykiai skaudžiai palietė ją. Tačiau laikui bėgant Vesta susirado draugų, pamėgo jodinėti, tad gyvena ne taip ir blogai. Mes susirašinėjame elektroniniu paštu, susiskambiname, tačiau mūsų draugystė jau nebus tokia tvirta kaip anksčiau. Tik nesuprantu, kodėl Vesta nesupranta, kur čia šuo pakastas… Granto baigtis man kaip buvo, taip ir liks tikras detektyvas. Labai įtartiną vaidmenį atlieka patėvis… Bet gana apie blogus dalykus.
Nuskambėjus skambučiui mokiniai tekini skuodė iš mokyklos vykdyti savaitgalio planų. Visi lėkė kaip per varžybas, akis išdegę laukiniai, nežiūrėdami po kojomis… Mokytojai išsislapstė savo kabinetuose ar mokytojų kambaryje, nes žinojo, kad jiems vietos po saule neliks. Aš taip pat nenorėjau būti sumaitota minios, stabtelėjau prie „saldainių šaldytuvo“, nusipirkau šokolado ir jį suvalgiusi patraukiau lėtu žingsneliu namo. Prieš mane ėjo ne kas kitas, o Bernis! Na ir kas, būta čia ko. Jeigu jis ėjo, tai tegu ir eina savo keliais. Bernis buvo pakankamai man prisikiaulinęs. Jis atsigręžė. Nesustojo, nepalaukė, tiesiog toliau žingsniavo savo keliais. Netrukus jo koja užkliuvo už kažko (greičiausiai mikroskopinio akmenuko, bet jam – tokiam žiopliui – tik tiek ir užteko, kad susvyruotų ir vos nepargriūtų). Piktdžiugiška kibirkštėlė sukirbėjo manyje. Aš nusikvatojau. Apsidairiau. Deja, aplink daugiau nieko nebuvo. Moksleiviai išsislapstę kas sau.
– Labai patinka juoktis iš kitų nelaimių? – dabar Bernis sustojo ir palaukė manęs.
– Kitą kartą žiūrėk po kojom, kur eini, o nesvajok! – aš išsiviepiau.
– O žinai, apie ką aš svajoju? – jis pakėlė akis į mane.
„Nežinau ir man nerūpi“, – norėjau sakyti, bet... Arba man akys blogai rodė, o gal kalta saulė, bet aš mačiau, kaip Bernis vos vos paraudo. Pagalvojau, kad jam labai tinka sveikai rausvi skruostai.
– Ką veiksi savaitgalį? – paklausė Bernis.
–Važiuosiu pas draugę, – trumpai nukirtau.
– Ir pas draugę būsi visą savaitgalį?
– Ee... Taip. Grįšiu sekmadienio vakare, – atskleidžiau savo planus.
Taip trumpai mes šnektelėjome apie savaitgalį, kol priėjome mano daugiabutį namą.
– Čia mano namas. Aš gyvenu trečiame aukšte. Pažiūrėk, ten mano kambario langas. Tas oranžinėm užuolaidom!
Bernis apžvelgė namą, tada pakėlė akis į mano langą taip, lyg su kokiu stebuklingu radaru užfiksuotų vietą, kur aš gyvenu. Spėju, taip įdėmiai pažvelgdamas, įsidėmėjo juos visam gyvenimui… Mes stoviniavome ant asfalto plytelių.
– Tai aš jau eisiu… Turiu susidėti daiktus… – tariau ir pasukau laiptinės link.
Bernis atsisveikino tardamas „iki“. Mane nustebino jo elgesys. Jis visai panašus į žmogišką. Gal Bernardas ir ne toks pasikėlęs kaip maniau. Atsigręžusi pamačiau, kaip jis pėdino visiškai į priešingą pusę nei mes ėjome. Juokingas elgesys. Žygiavo iš mokyklos, nuėjo ligi mano namo ir grįžo atgal..? Nejaugi Berniui visiškai nepakeliui mano namai? Tikriausiai jis užsikalbėjęs nepastebėjo ir tiesiog praėjo savo namus…
☼ ☼ ☼
Su kelioniniu krepšiu patraukiau stotelės link. Atvažiavo lauktasis autobusas. Raudonas. Prie lango buvo nuorodos, kur jis važiuoja. „Livingstonas“ – įsidėmėjau ir nusipirkau bilietą. Tai gyvenvietė užmiestyje, pavadinta žymaus keliautojo vardu. Nors tik kartą buvau pas Vestą, atsiminiau tą upę, tiltą, žirgyną, smėliu barstytą keliuką... Nusipirkau bilietą ir įsitaisiau ant sėdynės, užsidėjau savo dideles ausines. Mane užliūliavo labai graži daina. Pirmą kartą ją girdėjau, turbūt pateko kartu su kitom dainom, kurias įkėlė Ilzė. Mano mintys nuskriejo kitur, į miestą, prie mokyklos... Nejučia nusišypsojau. Nusiėmiau ausines. Galvoje dar skambėjo gitaros garsai. „With you i can let my hair down, i can say anything crazy....“ . Per nosį niūniavau ir pažvelgiau pro langą. Nesupratau to, ką mačiau savo akimis. Mes stovėjome autobusų stotyje. Apsižvalgiau aplink, autobuse daugiau nieko nebuvo, tik vairuotojas ėjo prie manęs.
– Panele, čia nevieta snausti! Mes esame galinėje maršruto stotelėje, prašau lipti lauk, – ūsuotasis vairuotojas, pavarde Balnauskas (perskaičiau ženklelį, prisegtą ant prakaituotų marškinių) sugriežė dantimis.
Man pritrūko žodžių. Žiūrėjau čia į jį, čia į autobusų stotį, kuri, puikiai žinojau, vadinasi Tampa.
– Negaišinkite mano laiko. Jūs privalote išlipti – čia galinė maršruto stotelė – Livingstonas, – toliau ambrijo Balnauskas
– Jūs suklydote. Ši vietovė vadinasi Tampa, bet ant autobuso parašyta, kad šis važiuoja į Livingstoną. Tampa yra visiškai kitoje miesto pusėje nei Livingstonas! Prašau vežti mane į LIVINGSTONĄ! – net pati nepajutau, kaip ėmiau rėkti.
– Tu neišauklėta mergiščia! Nesiginčyk su manimi! Tai LIVINGSTONO AUTOBUSŲ STOTIS! Eik iš kur atėjusi! Jei nepažįsti šio miesto, nedraskyk kitiems akių!
Tas neišauklėtas vairuotojas staugė ant manęs kaip koks ligonis. Pastebėjau ant rudų ūsų ištryškusią seilę... Aš jaučiausi beviltiškai:
– Bet žirgynas... Kur smėliu pabarstytas takelis?..
Šis tik sužaibavo akimis, ir aš savo noru išlipau iš raudonojo autobuso...