tai suodinos nakties begarsės pėdos
pražysta sodais juodo rašalo dėmėm
kai tvinksniams svetimiems kariaut pabosta
jie tampa vienu purvinu kodėl
laukimas ryto daug aštriau viduj nusėda
nei pirmo spindulio strėlė kertėn
nes prieš šviesos skaidrumą mosto
tamsa bemiegė merkias užmarštin
bet rymo vis neužgesintos gėlos
tavęs pareinančio namo perdien
kol lenkias keliai kaip prieš sostą
kalti kad bučiniai pasivertė dėlėm
tai du tavęs nesutaria bet gieda
nedalomų natų eilėm
nes tai kas vieną kartą buvo duota
palikę amžiams delnuose žymėm