Ryto švelnumas

Pro baltą ryto rūką saulė teka,
Nakties lietaus lašai pakibę ant žolių.
Švelnia vėsa taip dvelkia medžių lapai,
Lyg būtų paversti kvapniais žiedais gėlių.

Vandens laše vaivorykštė nušvinta –
Akimirkai sustoju ir stebiu,
Kaip skaisčios spalvos mainosi ir virpa,
Bijodamos nukrist ant rankų ištiestų.

Ne, nepaliesiu, tegul ramiai sapnuoja
Skaidriausio krištolo trapius sapnus,
Kol spinduliai tik žaidžia ir bučiuoja
Linguojančius ant smilgų lašelius.

Taip gera jaust gamtos lengvumą,
Galbūt naktužės neramios daugiau nebus?
Pamiršime žaibus, audras, vėjo siautimą,
Ir Dievas vėlei laimins žemę, laimins mus.

Panirdami į dienos darbus ir pilką kasdienybę,
Priglauskim prie savęs gamtos gerumą –
Vaivorykštės spalvas, žiedų kvapus, laukų ramybę
Ir ryto - ankstaus ryto - rasa iškritusį švelnumą.

2009-06-25
skroblas