- Bravo, vežėjau! - nutilus dainai kažkas laibai šūktelėjo ir išgirdau plojimus. Bet po minutėlės - stop! Ar tikrai? Ar tai ne klausos haliucinacijos?
     Plojimai nutilo. Iš ten, kur XVII a. vidurys, pasigirdo piktas, pragaištingas karo niurzgimas - į Vilnių įsiveržia Rusijos caro kariuomenė. Ir metai, ir kiti, ir dar metai ir kiti, o jie vis čia. Tik po septynerių metų smarkiai apiplėštą ir apgriautą pilį atsiėmė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė. Visur griuvėsiai. Pilis irgi griuvėsiuose, bet lėšų rūmams remontuoti neatsirado. Ir va jau iš vadovėlių:  
  “Žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, XVIII ir XIX amžių sandūroje, Valdovų rūmų griuvėsius svetimųjų valdžia tiesiog pardavė. Didesnioji jų dalis buvo nugriauta, o likusioji perstatyta į pirklio gyvenamąjį namą Gedimino kalno papėdėje”.
   Nėra Valdovų rūmų. Ir šimtmetis, ir kitas. Nėra. Tik pamatai vis giliau, giliau į žemę. Kažin, ar tik čia, Vilniuje, taip?
     - Kalbėkit! Sakykit! Porykite! - šaukiu, prašau savo tylą, nes žinau, kad ir tyla būna išgirsta. Dabar jau net nesvarbu, kas į ją pirmas atsiliepė. Atrodo, kad jo vardas - Romanas,  pavardė - Senapėdis. Ir jeigu gerai atsimenu, jis kažkokio muziejaus skyriaus vadovas.
     - Ne vienas tu, vežėjau, šauki tyloje. Aš taip pat. Net tuomet, kai būnu Rygoje. Matau, kaip iš griuvėsių, tiesiog nuo pat pamatų senamiestyje kyla ir rekonstruojama Rotušės aikštė. Iškilo  Pirklių, kitaip - Juodagalvio namas. Darbai spartūs, be ilgų diskusijų. Aikštėje sovietmečiu buvo pastatyti Politechnikos instituto mokomieji korpusai. Jie griaunami, vyksta archeologiniai tyrimai, sparčiai ruošiamasi atstatyti kitus pastatus. Norėtųsi, kad ir pas mus atsirastų darbų sparta, - kalbėjo muziejininkas ir pagautas smalsumo: - O jūs kaip čia atsiradęs? Kaip pamačiau karietą, pamaniau, kad į talką atvažiavo ponas Bumblauskas. O žiūriu - ne! Truputį liūdnoka. Atsiprašau, bet istoriko vežėju nepakeisi. Kita vertus, įsitikinęs, kad pradėjus domėtis vežėjams, rūmų atstatymo darbai sparčiai gerės.
     - Nesijuokite! O ponas Vapšys, regisi, nori alumi pavaišinti. Šaunus sumanymas. Nepražiopsokime.
     - Žinau jo alų, žinau!. Jau “gėriau“ ne kartą. Greičiau kepti karveliai į burną įskris, negu gausi iš jo bokalą alaus, - pasakė, bet mano akys nemelavo. Mačiau, kad prie jo ant stalo trys alaus bokalai. Tiesa, visi tušti. Pradėjus jam šnekėti, supratau, kad jie didesnei įtaigai. Sakytum, agitaciniai.
ALGIRDAS VAPŠYS:
    Šį kartą neskaičiuosiu užsienio lietuvių. Va Lietuva. Čia yra milijonas dirbančių. Jeigu kiekvienas kasmet aukotų po dešimt litų, kitaip sakant, nenusipirktų trijų butelių alaus, sukauptume tiek lėšų, kiek jų reikia  rūmams atstatyti. Taigi esminis dalykas yra ne pinigai, o idėjos ir susiklausymo, susivienijimo klausimas.
AŠ:
    Jūs teisus. Alaus negausim,-
-pasakiau  Senapėdžiui, bet pikta nebuvo. Algirdo Vapšio kalba patraukli. Ir kas kalba, visi įdomūs. Norisi į kiekvieno pusę atsukti ausį, bet… kur jį? Kur ponia Liucija Vedegienė? Negi jau išvyko ir skuba į Čikagą, norėdama greičiau draugams ir pažįstamiems nuvežti lagaminą saldainių, kad per skrandį lengviau pasietų ne tik jų širdis, bet taip pat pakeistų supratimą apie Valdovų rūmų atstatymą. Reikia, būtina juos atstatyti, netampant gumos. Man dabar norėtųsi jos atsiprašyti: esą, ponia, atleiskite. Įtariau, kad buvote sumaniusi gražiai pasišaipyti iš vežėjo. Dabar jau pasiryžęs ne tik pats pirkti ir valgyti VALDOVŲ saldainius, bet ir raginti kitus - pirkit! valgykit! skanaukit! nes tai į sveikatą. O dėl alaus… Gaila, bet irgi sutinku. Trys bokalai per metus faktiškai yra sausa vieta.
    - Pranuci, teisu kaip Dievas, - išgirdau Vidinį: - Ateis diena ir per Rūmų atidarymo iškilmes  atsiimsime su kaupu. Už visus tuos beveik dešimt metų!
    Diena jau netoli. Bet džiugu, kad iš tų dienų atmintyje išlieka ir  kiti man smagūs dalykai. Prisimenu, kad nuoširdžiai mokėjo džiaugtis Edmundas Kulikauskas, išgirdęs iš pažįstamų - nepažįstamų, kad daug piliečių neigiamą požiūrį į  rūmų atstatymą pakeitė teigiamu.
E.KULIKAUSKAS:
     Taip! Taip! Taip! Tokių pavyzdžių jau daug. Kurie truputį įsigilina, jie ar valgo VALDOVŲ RŪMŲ saldainius, ar neišgeria vieno kito butelio alaus… Normalu. Kai nežinai, kai mažai žinai - vienaip atrodo, kai susipažįsti - kitaip. Rūmai vis tik yra  valstybingumo simbolis. Okupacinės valdžios per kelis šimtmečius griovė, neleido jų atstatyti ir šit tokia galimybė atsirado. Be Dievo valios sunku net suvokti, kad taip yra. Man tie nepilni  dešimt metų, kurie dar skiria iki 2009 - jau lyg įėję į šią dieną. Jau kvėpuoju jais, gyvenu ir netgi švenčiu. Tai iškilminga, didelė šventė. O kad ji bus ne tik sieloje, svajonėse, nei per mirksnį neabejoju. Per aštuonis su puse metų galima padaryti daugiau negu įmanoma.
       Rūmai.. Valdovų rūmai Vilniuje! Kad ir kaip greitai jie beatsirastų, o praeis ne vieneri metai. Ir dabar jau aišku, kad juos pirmiausia reikia atstatyti savyje. Kiekvienam žmogui juos reikia atstatyti savyje. Nuo čia prasideda jų atstatymas Gedimino kalno papėdėje. Ir džiugu, kad  nemažai piliečių tokius rūmus jau atstatė. Savyje. Savęspi. Man gi dar reikėjo žiūrėti, kaip jie atrodo ant saldainių rinkinio VALDOVŲ RŪMAI pakuotės.
      - Ką matai ant kalno, tai Aukštutinė pilis, ką matai jo papėdėje, tai - Valdovų rūmai, -  mielai aiškino Julius Aukštaitis, tačiau kurį laiką man dar vis atrodė, kad tai vaizdeliai iš Italijos ar Prancūzijos. Neveltui nuo seno žodyje “vežėjas” sukaupta nemažai paniekos. Ir, matyti, pagal nuopelnus, nes kad ir mano atveju - kaip galima nepažinti savo krašto? Na, ir kas, kad nėra Valdovų rūmų. Ir vis dėlto, kuomet ištinka toks reikalas, tai ir vežėju būdamas supranti, kad svarbiausias dalykas jau yra, būtent yra GALIMYBĖ jiems atsirasti ir BŪTI.
E.KULIKAUSKAS:
      Nebūtinai lėšų kaupimas turi būt skausmingas. Jas kaupt galima įvairiais  būdais. Aišku, daug kas pratę galvot, kad valstybės iždas turi dengti visas statybų išlaidas, tačiau Šaulių  “Rūtos”  fabriko saldainių pavyzdys yra gamybinis. Tikime, kad saldainius mielai pirks visuomenė, kad taip bus įtaigojamas Valdovų rūmų atstatymo reikalas. O saldainiai labai skanūs, jų pakuotė - puiki. Mums reikia daugiau tokių idėjų, o kuomet  jos atsiranda, įsikūnija, tai jau šventė, nepaisant kad Valdovų rūmų atstatymo darbai tik prasideda.
     Aš vadovaujuosi Justino Marcinkevičiau šūkiu: XX a. pasitikome atkurdami Lietuvos valstybę, o XXI a. pasitikime atstatydami Valdovų rūmus.
                               .
                             “Dar suskambės - matysi - suskambės
                             Kada užbaigsiu ją, kada išdegsiu-
                             Oho, kaip suskambės. Visam pasauly
                             Išgirs tą skambesį,
                                                bet kaip užbaigti?
                             Lipdau, lipdau, o galo vis nėra.      
                             O gal Tėvynę reikia visą laiką
                             Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt?”

               Tai buvo tada, pavasarį. Prasidėjusio naujojo amžiaus pirmą pavasarį...