Kai širdis vieniša,
Gatvės vienišos.
Ir namai vieniši.
Ir laukai vieniši.
Ir dangus vienišas.
Paimk, benami, mane už rankos...
Toks pat kaip aš.
Aš kaip tu.
Priglausiu savo baltas, išdailintas
Rankeles
Prie tavų,
Purvinų,
Šiurkščių.
Man tavo rankos šiltos
Ir mielos.
Artimai...
Tau mano...
Vargu ar sušildys,
Vargu ar bus savos.
Prisiglausiu lūpomis
Prie tavo raukšlėtos kaktos,
Pabusiu sapne,
Kur nėra tuštybės,
Vienatvės,
Kur yra daugiau nei pasas delne.

...
Laikyti galvą iškėlus.
Kam?
Žiūriu žemyn
Ir matau daugiau
Nei aplinkui.
Nei tolyn.
Nei visur.

...
Kai širdis vieniša,
Gatvės vienišos.
Ir namai vieniši.
Ir dangus vienišas.

...
Skalauja mintis visi
Vienas kitam.
Atseit nuo purvo
Ir slepia, kad visa tai
Ką darai,
Ką girdi,
Ką matai,
Prabėga taip greit,
Kaip pro dulkino šepečio šerius
Plaukai.

...
Kaip kameroj lokys
Uždarytas...
Jo plaučius spaudžia
Svetimas,
Per daug sušildytas oras.
Kaip raupsuotasis
Tarp numirėlių.
Kaip klausytojas
Tarp žiūrovų.
Kaip apvalus tarp kampuotų...
Į orą keistumą pučiu.

...
Nėra tokio daikto
Ar žmogaus,
Ar vienatvės,
Kur būtų taip vieniša
Kaip čia.
Jokio herojaus
Mano padangėj.
O vis tikiuosi, kad rytojus.
Čia. Manyje.
Benamiai čia vietos neras.

Šia sekundę,
Šį amžių,
Neatrastoj žemėj
Tyla.