užmigo rytas su tamsa
užmigai ir tu
nesako niekas kur tiesa
o gal jos nebebus

nakties dangus paims
tave į savo gniaužtus
norėsiu bėgt kartu
tik neįleis manęs pro vartus

vartai – pažadai tau
neleidžiantys man išnykti
tai šventa kalba
žodžiai – myliu aš tave

įkvėpus tavo kūno dvelksmo
nurimsta man širdis
už ką tokia kankynė
ir vėl suplyšta man širdis

jei tik galėčiau
juostas atsukt atgal
aš viską padaryčiau
kad būtum čia tuoj pat

įžengęs pro vartus
tu nieko nesakysi
pažvelgęs jau į mus
sparnais plasnosi

baltais auksiniais sidabriniais
plasnosi būsi vis šalia
tik jau fizikiniai dėsniai
neaiškins kas ir kur kame

nebus juokų ir pokštų
nebus ir pykčių vakarais
o po jų švelnių paguodų
žaibų aistringų akys nepaleis

žaibai bus pykčio skausmo netekties
ir vėl upelis naujas pratekės
turėsiu aš paleist tave
kad būtų gera danguje...