linų dievas sutepė duoną spinduliu
nuo kalnų paleido tekančią upę ilsėtis
atvėrė širdį išėmė skausmą
kodėl taip laikas greitai bėga
ir niekur nenubėga

negrai sugalvojo rasizmą
susišaudykit patys

keisčiausią dieną vis tiek išvysiu grožybę
kuri privers gailėtis
koks menkas esu

man nusibodo nepasiekiamos grožybės
aš menkysta

aš neatsinešu krepšyje liūdesio į namus
aš išdalinu jį visiems kas tik ima
pakely

panagės nudergtos
kraujosruvomis tapytos rankos
išsirinks geriausia?
kas... geriausia

aš negaliu čia susikaupti
vis tos grožybės
vis tas triukšmas širdy
nenuorama jaudulys
geriau jau sirgčiau
ir kliedėčiau

kaip aš galiu būt natūralus kaip tu tokia nenatūrali

visi žodžiai sudega rievėje
prieš išnykdami
apsisuka porą kartų
pakutena
įgelia
dingsta