Tų kelių po Lietuvą – daug, o susitikimų juose - dar daugiau. Dabar sunku visus atsiminti, tačiau aišku, kad su Vytautu Urbanavičiumi buvau pažįstamas. Neaišku, kokiais būdais, bet jam pasisekdavo ištrinti ribas tarp, sakysime, vežėjų profesijos ir akademinės visuomenės žmonių. Iškart - kad ir negausioje publikoje - jo nepamačiau: Vytautas mokėdavo “ištirpti” ir mažesniuose žmonių sąskrydžiuos. Tad išgirdęs, kad žodį tars šis vežėjų gerbiamas ponas, net šyptelėjęs žiojausi pašaukti: valio! Kai pamatau Vytautą Urbanavičių, žinau, kad laikas leidžiamas labai prasmingai.
    Buvau įsitikinęs, kad vėl, kaip jau ne kartą sakys: ak, kaip puiku, mano mielieji, kad yra himnas, yra herbas, kad yra vėliava, ir oi, kaip negerai, kad  iki šiol vis dar nėra Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių rūmų, nėra Lietuvos valstybingumo simbolio. Bet dėmesio! Po užgriuvusią nedidelės erdvės tylą išėjo vaikščioti Vytauto žodžiai:
VYT. URBANAVIČIUS:
      Nuo pat atgimimo pradžios visa visuomenė - ir ne tik Vilniaus - pasinešė į talkas. Tris pamainas dirbdavom nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, atkasdami rūmų pamatus. Ir štai dabar, kada iškilo jau konkretus reikalas imtis konkrečių žingsnių, labai džiugu, kad pirmąjį tą žingsnį mūsų visos visuomenės vardu žengė Šiaulių RŪTA. Mes manom, (ir mes turim pagrindą manyt), kad tas žingsnis bus teisingai suprastas. O kada jau kažkas patempia į priekį, tai paskui eina ir daug kitų. Tikimės, kad tų KITŲ bus daug, kad visa dirbanti Lietuva - verslininkai, nu, sakyčiau, visa visuomenė supras šito objekto svarbą mūsų kultūrai, istorijai ir prisidės visi. Vienas politikas neseniai sakęs: kada tariam žodį VISI, tai turim galvoj visus lietuvius, gyvenančius visame pasaulyje. Visus, nuo darželinuko iki prezidento. Ir jeigu mes iš tikrųjų visi kartu žengsim tokį žingsnį, kokį žengė Šiaulių RŪTOS žmonės (ačiū jiems), tai šitą kalną mes tikrai nuversim.
    Ir štai tą akimirka, kai uždainavom visi, kas buvome prie jo taip pasakytų žodžių. Ir ne bet kaip, o atsiradus dirigentui. Tiesiog akys netiki, tačiau argi svarbu tiki - netiki, o visa salė jau pažįsta, kad tai saldainių Šiauliuse fabriko “RŪTA” valdytojas Algirdas Gluodas. O viešpatie, pagalvojau, kai visi smalsiai sužiuro į jį, - o Viešpatie, kaip labai visiem norisi patriotinius darbus atlikti pačiu lengviausiu  būdu - valgant saldainius.
A. GLUODAS:
      Noriu pasakyti, kad tokios idėjos, kaip Trakų pilies ar Valdovų rūmų atstatymo, mano galvoje išlikusios nuo pat vaikystės. Jau tuomet ta idėja sklandė Kaune ir buvo kalbama, kad, atseit, Jekaterinos II buvo pasakyta: rūmus griauti taip, „čtob i dukų neastalos” (kad ir kvapo neliktų). Ir kuomet Edmundas Kulikauskas man atsiuntė žinią, aš tą pačią dieną, gal valandai praėjus, atsakiau, kad taip, jokių abejonių. Mes tikrai dalyvausime Valdovų rūmų atstatymo projekte.
        
        Tau rūpi faktai. O žmogus? O žmonės?
        Kas dedasi juose? Kas juos kankina?
        Kodėl jie džiaugiasi? Kodėl jie liūdi?
        Kodėl juose taip viskas susipynę
        Į neišnarpliojamą kamuolį? O faktai -
        Kaip akmenėliai Nemuno pakrantėj,
        Nugludinti istorijos bangų,
        Vaikams tetinka  mėtyti į upę.
        Mums reikia visumą aprėpti. Žmogų!
        Jo priežastį ir tikslą jo išaiškint, -
    atsiminiau Baltą Metraštininką iš Justino Marcinkevičiaus dramos- poemos “MINDAUGAS”. O toj vietoj, kur stovėjo “RŪTOS” fabriko valdytojas Algirdas Gluodas, atrodė, kad  stovi šauklys, stovi trimitininkas, ir trimituoja, ir šaukia…
A. GLUODAS:
      Verslininko sąvoka yra labai daugiaprasmė. Verslininkai yra ir prekybininkai. Bijau, kad idėjos nesugadintų būtent jie. Šita saldainių dėžutė įmonei kainuoja devynis litus septynis centus.  Pridėję mokesčius, mes ją parduodam už 10 ir truputėlį. O jeigu prekybininkai norės daryti iš idėjos biznį, tai tą idėja ir bus palaidota. Čia reikia labai daug aiškinamojo darbo. Mūsų tas pelnas bus žymiai mažesnis - mes paskirsime fondui tuos  10 procentų. Ir aš nežinau, kiek čia reikia aiškinamojo darbo, kultūros žmonių pagalbos, kad tai vyktų. Galima surinkt ir 100 tūkstančių litų, o tų produktų, be abejo, atsiras ir daugiau.  Bet jei verslas be idėjos, be patriotizmo... normalaus patriotizmo, tai rūmų atstatymas  bus žymiai sunkesnis.
    Kai nuvažiuoju į Lenkiją, visuomet jaučiu ir pavydą. Kokius puikius Karaliaus rūmus  atstatė pokario metais! Žmonės tikrai badavo. Dabar mes užsiimam kažkokiom demagogijom apie elgetas. Jų bus ir po 200 metų, bet tuomet idėja rūmų jau bus palaidota.
        
          Istorijai tarnauju. Mokslui, tiesai
          Ir būsimoms kartoms- tegu sužino
          Jos tiesą apie mus, -
    dar kartą prisiminiau  Baltą Metraštininką ir jaučiau kaip širdyje lyg dangaus platybėje pradėjo tvyksėti žaibai - balta, šviesu, nei vienos pakampės, kurioje užsiliktų kad ir lopinėlis tamsumos. Kažkas uždainavo, kažkas nusikvatojo, nusijuokė, kažkas pasisveikino, kažkas ištarė: Tai, va, vežėjau.. O tu? Tu gi iki šios akimirkos netikėjai, kad  valgydamas saldainius, žmogus gali paremti Valdovų rūmų atstatymą. Bet, žinoma, ne bet kokius saldainius valgydamas, o... Saldainių rinkinys VALDOVŲ RŪMAI, - bent kol kas vienintelis Lietuvoje gaminys, kurį, fabrikui pardavus, dalis pelno atitenka VALDOVŲ RŪMŲ atstatymui. Maždaug nuo vienos dėžutės vienas litas...
    - Filosofuok, brolau! Filosofuok! - kažkas kuždėsiu šaukė. Neiškart, bet vis dėlto pažinau, kad tai Karlas Jaspersas. Pastebiu, kad jis mėgsta apie save priminti neieškodamas progų.  
    - Ar manai, kad tave užmirštu? Atsimenu tave sakius, esą “kas filosofiją atmeta, pats kuria tam tikra filosofiją, nors šito ir nesuvokia”.
    - Gero apetito! Suprantu, kad šiauliečių saldainiai teigiamai veika protą.
    - O jų pakuotė, Karlai, gausina žinias. Ateik! Nesikuklink, nes reikalo esmė tokia - kuo mūsų daugiau, tuo geriau.
    Kurį laiką Karlas Jaspersas liovėsi kuždėjęs, tačiau netrukus vėl išgirdau:        
    - Tiesos ieškojimas, o ne tiesos žinojimas yra filosofijos esmė. Ir ačiū, Pranai, už pakvietimą, bet  aš jau irgi su Šiaulių. “Rūtos” fabriko saldainiais. Puiku! Džiaugiuosi! Valgau saldainius, skaitau informaciją ir atrandu lietuvių senovę!
      Vežėjui lengviau negu kitų profesijų žmogui prisipažinti, kad savo tautos istorijoje daug  ko nežino. Bet suvalgius saldainius, jų dėžutė dar ilgą laiką  pasiliko būti radijo karietoje kaip svarbus informacijos šaltinis…
    Po 1419 metų gaisro Vytautas Didysis čia statėsi  rezidenciją ir joje rengėsi savo karūnacijos iškilmėms. Vilniaus pilyje keletą metų gyveno Kazimieras Jogailaitis ir jo sūnus Lietuvos globėjas - Šv. Kazimieras.
      XVI amžiaus pradžioje renesanso stiliumi perstatyti rūmai sutvisko tolimosios Italijos spalvomis. Po rūmų kiemo arkomis vaikščiojo karališka pora - Žygimantas Senasis ir Bona Sforca. Jų sūnus Žygimantas Augustas šiuose rūmuose pakeltas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Rūmų sode balto marmuro skulptūromis gėrėjosi jo pirmoji žmona Elžbieta Habsburgaitė. Čia mezgėsi jo meilės ryšiai su Barbora Radvilaite. Čia vyko iškilmingos Žygimanto Augusto sesers  Kotrynos vestuvės su Jonu Vaza-Švedijos karaliaus Gustavo  sūnumi. Tuo metu sukaupta rūmų biblioteka, paveikslų rinkiniai, brangenybių kolekcija, kuriai, amžininkų liudijimu, neprilygo net popiežiaus turtai.
    -Nagi, Pranuci, o kodėl tu kaip pelė po šluota? - išgirdau Vidinį. - Atsimink, šitokioje kompanijoje pele, o juolab niekuo būti nevalia. Yra proga, galima sakyti, ant Valdovų rūmų pamatų pasirodyti ir pasakyti: esu ir  būsiu. Tai reta proga. Nepraleisk jos.
    Nežinau, kaip tai atsitiko, bet tai buvo 2001 metų kovo mėnesį. Į gerklę netikėtai įšoko daina:
          Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;
          Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir  bus, -
    ir apie pusšimčio  žmonių draugija irgi išsižiojo dainai nepastebėdama, kad ją dainuojame atitrūkę nuo pradžios. Bet gal taip Dievas kuždėjo, nes kai pilis ar rūmus reikia atstatyti, tai jau ne pradžia. Būtent dėl jos, dėl Pradžios, jas (pilis) ar juos (rūmus) būtina atstatyti...