aviečių skonio lytėjimas apakus
grimztąs į lelijos gležną švelnų glėbį
tarsi vasarvidžio apsalusi plaštakė
toks pamišimas į kurį pats bėgi

rožiniai užsidega nuogi sniegynai
aistringai atsiduodančios užlieja karštis
pojūčiai tarsi užakę kėlėsi ir pynės
palaimoj tvino į bekraštį

norą prarast save ir atsiduoti
slaptingai žudančiosios galios globai
per visą aukštį pojūčių ir plotį
mirtingam dovanotas galios lobis

išsitrynė klaustukas nerimo šaltinis
esatis ir troškulys saldybėje pilnatvės
ribų nebėr aistroje susipynę
kas teikia ir kas ima jau ne mirtingo gatvėj

tylos pilnatvė jau ne baimės vergas
be vėjo šnabždesio prigludus prie peties
joks vaizdinys palaimos šios nedarko
kurios regintis ir būnantis plūkies

gal nuojauta kad visgi dar prašvis
apakusį lytėjimą atakino
belaikėje erdvėje tu dievas nebylys
erškėčiuotos priešaušrio už stiklo tarė akys

atodūsis gaižus dar vis pamišęs kūnas
į troškulio galerą žodį sugrąžina
kryžiuoja jį erškėčių uždeda karūną
kokia palaima dega rožiniai sniegynai

ach kaip lytėjo ar lytėjau skaisčiai
be žodžio sudievinto žabangų
skaistybė sega nekaltybės skraistę
įkyriai klausiantis „esu“ į žodį susirango

kurtus apakęs tuštumos šios gylis
tarp žiedlapių lelijos rožiniai sniegynai
klykia kūdikis nuo pirmo oro gylio
juodoji ledo tuštuma po paskutinio