Kaip bėga dienos – neprašytos ir nelauktos,
Žiūrėk – žiema jau vasara pavirto,
Beržai žalias kasas šukuojasi palaukėj,
Kol debesys atbėgę rudeniu pravirksta.

Akis užmerkęs vis kažko prašai,
Kažkur skubi – gal spėji, gal nespėji...
Prisiminimai dunkso lyg melsvi kalnai,
Ir vėjas neša juoką, niekadėjas.

Tarytum gėlės stiebiasi vaikai –
Jau aukštesni už mamą ir už tėtį,
O kaip seniai, o kaip labai seniai
Ėjai mokyklon pats, kuprinę užsidėjęs...

Juk taip gražu, kai dienos keičia naktį,
Kai po žiemos užgimsta pumpurai,
Na, tebūnie, kad gal kažko neteksi –
Išmoksi džiaugtis vėl lietaus lašais.

Ir bus ramu, kai saulė rytmetį nubunda,
Kai pievas padengia žiedais auksinės pienės,
Tarytum traukinys gyvenimas nudunda –
Kaip bėga dienos, oi, kaip bėga dienos...