Krenti kaip pūkas, be rankų, į nežinią,
Pasiklydęs tarp vėjų į kančią smilksti.
Pelenais užsikloji, bet kristi nesustoji,
Po gyvenimo į žemę trenkies ir dingsti.

Matai: Vakaro rankos glosto tau viršugalvę,
Žodžiais vilioja į tuštybės tvirtovę,
Tu eini ir sustoti, deja, jau nemoki,
Į tuščią erdvę nusitraukus sparnus šoki.

Balsai raižo odą, išeit prašo kaip nuodą,
Supratau – dykai nieko neduoda,
Už gyvenimo tikslą ir ramią vaikystę
Davė man tik vieną aguonų lysvę.