Išnyko liūdesys su aušra,
nauja diena, naujas likimo iššūkis.
Dingo naktyje skausminga širdgėla,
mane laiko išdidumo gija.

Iš prasmingų žodžių eilėse,
tarp eilučių skaityti neišmokau.
Susistabdžiusi taksi gatvėje,
aš važiuoju į kitokį laiką.

Prisiminimų apgaubta,
sušildyta tų žodžių,
many vėl gimsta ta daina,
mūsų abiejų dainuota.

Išlipusi iš nostalgijos mašinos,
aš vėl grįžtu į dabarties laikus.
Supratusi, kas buvo, ko neliko,
bandau susigrąžinti ko nebus.

Ir tik į dangų kyla rankos,
rankos, kurias tu palikai.
Išdidumo pilnos mintys
laiko, nepaleidžia ištisai...